Meilės geismas košmariškame gyvenimo sapne

Kai didžioji Oskaro Koršunovo teatro dalis gastroliuoja užsienyje (Paryžiuje, Lietuvos scenoje rodomas tik vienas spektaklis – jauno teatro režisieriaus Povilo Laurinkaus „Geismas“. Šio spektaklio eskizas buvo parodytas dar praeitų metų pavasarį, Naujosios dramos akcijos metu. Plačiai publikai premjera pristatyta šių metų sausio pabaigoje. Publikos netrūksta.

Visa žiniasklaida tik ir šaukia, kad scenoje pastatyta savižudės pjesė, kad Oskaras ir Povilas rodo žiūrovams šizofreniškas asmenybes. Iš tiesų Povilas, padedamas Oskaro Koršunovo, ėmėsi nelengvo uždavinio. Jaunos dramaturgės Sarah Kane pjesės Anglijoje ilgą laiką nebuvo pripažįstamos, laikomos amoraliomis. Būdama 28-erių 1999 metais autorė nusižudė. Jos kūryboje atsispindi depresinės nuotaikos – vienišumo, neišpildyto meilės poreikio, gyvenimo beprasmybės. Pastatydamas Sarah pjesę scenoje režisierius rizikuoja užkrėsti slogia nuotaika žiūrovus. Jie visų pirma turi žiūrėti į spektaklį kaip į meno kūrinį, jo išraišką.

Kaip būdinga ne vienam O. Koršunovo teatro spektakliui, aktoriai laukia žiūrovų jau scenoje. Šį kartą – įsikniaubę į pagalves. Šviesa užgęsta, užsidega, ir žiūrovai apstulbinami netikėtu riksmu iš personažų krūtinės. Tai ne riksmas, o be galo gilus kvėpavimas, tarsi žuvies, išmestos į krantą, jei tik ji sugebėtų skleisti tokį garsą. Jie visi dūsta tarsi pabudę po klaikaus sapno, negalėdami įkvėpti oro. Jie taip ir lieka visą spektaklį apsikabinę į pagalves, tarsi visą laiką sapnuotų, kalbėtų, juoktųsi per miegus.

Kiekvienas personažas pabunda, išsako prisiminimų nuotrupas iš savo gyvenimo, vėl krinta. Skirtingų personažų mintys jungiasi, tarsi jie tebūtų viena daugiabalsė būtybė. Visi jie artimi tuo, kad išgyvena tą pačią būklę – visi jie vieniši, praradę ar niekada neturėję mylimojo. Iš skirtingų personažų lūpų sklindančių žodžių kuriamas neegoistinės, atsiduodančios meilės įvaizdis: „laikytis už rankų…bučiuoti jam nugarą…nupirkti kačiuką ir pavydėti, kad jam jis skiria daugiau dėmesio nei tau…žiūrėti senas nuotraukas ir pavydėti, kad nebuvai su juo visą amžinybę…“ Ir priešingai, kai nebegali ištverti išsiskyrimo su mylimuoju, nori „neturėti jokių jausmų…jokių emocijų…jokių sąskaitų už savaitgalius viešbutyje…už telefoną, kuriuo skambinai ir tylėjai į ragelį…turėti tik abejingą seksą…“.

Personažai šaukia vienas per kitą, nutyla, prapliumpa isterišku juoku juokdamiesi iš savo beprasmės situacijos. Raitosi iš geismo mylėti, glamonėdami savo kūną. Jie nemato gyvenimo prasmės nerasdami nieko artima, sugniuždyti gyvenimo. Nuskamba mintis – „nusižudyti gali tik tuomet, jei dar nesi miręs“. Ar jie gyvi? Jie miega, jie skęsta savo niūriose mintyse, jie jaučiasi mirę dvasia, kad neranda sau artimo žmogaus, neranda kam atiduoti savo meilės. „norėčiau fiziškai jaustis taip pat kaip ir dvasiškai“, – pratęsia mintį viena iš veikėjų.

Tarp šios bendros personažų būklės kartas nuo karto plėtojamas ir šioks toks siužetas: keistos beprasmiškos meilės istorijos. Mergina iš meilės savo broliui trokšta atrodyti ir tiesiog jaustis juo. Keistas vyriškio ir striptizo šokėjos ryšys.

Scenoje nėra jokių ypatingų dekoracijų. Visa spektaklio aplinka ir nuotaika kuriama panaudojant pagalves ir siūbuojančias lempas. Pagalvės rodo personažus miegant. Jie sapnuoja košmarišką gyvenimo sapną. Ar lemta iš jo pabusti? Ar visas gyvenimas sapnas ir pabusi tik tuomet, kai mirsi? Lempos staiga apšviečia miegančiuosius, pasukamos, kad išryškintų perkreiptus veidus, nuogą šokėjos kūną. Taip paaštrinami žiūrovų išgyvenimai.

Tokia tamsa, staiga praskrodžiama šviesos, personažų dūsavimai, riksmai, beprotiškas juokas, pagalvių trankymas iš tiesų gali įtraukti žiūrovą į personažų išgyvenamą būklę. Jis arba pasijus vienu iš jų, arba liks nesupratęs, pavadins visa tai beprotybe. Spektakliui pasibaigus, personažai pakyla nuo pagalvių, tačiau jų veidai, ir jiems einant iš scenos, lieka prislėgti ir iškankinti. Matyti, kad aktoriai (beje, bemaž visi jie dar neseniai baigę studijas, režisieriaus kurso draugai) giliai įsijaučia į vaidinamus personažus. Negali neįvertinti sugebėjimo perteikti vienatvės ir beprasmybės skausmą riksmu, dūsavimu, beprotišku juoku ir iš tamsos išnyrančia apšviesta skausmo iškreipta veido išraiška.

Tai nėra pramoginis spektaklis, kurio metu galėtumėte pailsėti, tai spektaklis, kuriame teatro formomis perteikiami stiprūs žmogaus išgyvenimai. O tai juk pagrindinė teatro funkcija – pagauti tikrovės detales ir perteikti jas dar ryškiau, nei pamatytum gyvenime.