Lietuvos teatras kyla į skrydį „Sirenose“

[…] Šį kartą į siurrealistinį susitapatinimo procesą įtraukia „savo“ Prosperą, kuris, būdamas uždarytas kambaryje, skrenda Šekspyro vaizduotės sparnais. Jis nėra nuo valdžios nušalintas ir į tolimą salą ištremtas karalius, bet vienas iš tų bejėgiais paverstų ir savo namų bibliotekose nuo pasaulio izoliuotų intelektualų, vis dėlto pajėgiančių duoti valią fantazijai ir išsaugoti savo dvasinę laisvę. Miranda yra šio Prospero dukra, bet ne tik. Nauja sceninė dramaturgija ją paverčia nepaprastai sudėtingu personažu, simbolišku ir realistiniu tuo pat metu. Ji yra neįgali mergina – taip ją matome pradžioje. Susirangiusi fotelyje, spjaudo sriubą, nes nori būti maitinama svajonėmis. Nori, kad tėvas jai skaitytų ir leistų išgyventi laimingą Mirandos pasaką. Tačiau tada, kai toji knygų pilna namų biblioteka pavirsta į magišką teatro sceną, kur tėvas vaidina visus istorijos personažus, štai tada ir ji virsta Šekspyro Miranda, kenčiančia dėl sudužėlių likimo ir įsimylinčia Ferdinandą, tačiau tampa ir Arieliu, o galiausiai išskleidžia sparnus skrydžiui, nes, kaip mums nori pasakyti Koršunovas, tai ji yra laisva Prospero dvasia.