Lietuvos teatras kyla į skrydį „Sirenose“
[…] toji ūke skendinti riba, kuri sujungia bei atskiria realybę ir fikciją, yra nuolatos ištrinama. Kunkuliuojanti energija nuplėšia kaukes, teksto eilutės prasiveržia balsais ir riksmais, atskleidžiančiais vienišas išgyvenimo pastangas. Taip aplink ilgą stalą, nukrautą degtinės buteliais, Gorkio padugnių pasaulio personažai geria ir kalbasi apie save, apie savo užmarštin nugrimzdusią praeitį, apie svajones ir gyvenimo filosofiją – kiekvienas savaip, žiauriose grumtynėse tarp nepasitikėjimo vienas kitu ir pernelyg šventiškų užstalės linksmybių, kuriose pakviesta dalyvauti publika. Vilniuje „Sirenos“ dažnai nusileisdavo tarp publikos! Tačiau čia, šiame „Dugne“, ilga ir siaura OKT Studijos scenos erdvė leido panaikinti bet kokį atstumą ir žiūrovai buvo įtraukti į tą keistą banketą, vadovaujamą Satino, kur iš pažiūros nerišlios kalbos yra apšviečiamos it žaibas blyksinčiais klausimais apie žmogų ir jo žmogiškąją tiesą. Iš to sudarytas spektaklio dramaturginis audinys, kuris nuo likusios pjesės atskiria ketvirtą veiksmą, ištrina visą prieš tai einantį aistrų kupiną siužetą, susijusį su žvėrišku Vasilisos pavydu, ir „susiuva“ tik scenoje esantiems personažams priklausančius siūlus. Tarp pastarųjų, be Satino, svarbą įgauna Baronas, Nastia, aršiai ginanti savo romantines meilės fantazijas, ir Aktorius, kuris nusižudydamas staiga nutraukia balsų chorą ir nuleidžia uždangą ant Gorkio teksto. Bet tai dar ne spektaklio pabaiga. Šioje vietoje yra epilogas, kuriame vėl suskamba Hamleto žodžiai apie būtį ir nebūtį, apie gyvulišką ir dangišką žmogaus prigimtį, apie karo beprasmybę, ir apie aktorių, susigraudinantį dėl Hekubės skausmo. Ir kas yra jam Hekubė, arba jis jai?
