Lietuviškosios „ Sirenos“. Pragiedruliai
Paskutinis vakaro reginys – Profsąjungų rūmuose pristatytas Simonos Biekšaitės ir Marit Sirgments bendras darbas „Feast Fashion“. Spaudoje buvo skelbiama, jog tai – itin pretenzingas ir ambicingas darbas. Režisierių idėja skamba intriguojančiai: mažame Estijos Kadrina kaimelyje bedarbių grupelės paprašoma sukurti vestuvinių suknelių kolekciją. Šiai kūrybai naudojamos senos paklodės. Beje, „mados podiumas“ lietuviško teatro scenoje taip pat yra gana originali idėja, o Profsąjungų rūmai – išskirtinė vieta jai įgyvendinti: monumentalus pastatas, primenantis Sovietų sąjungos laikus. Anuomet šiuose rūmuose bruzdėjo teatrai, o pastaraisiais dešimtmečiais šis pastatas yra kultinė pogrindžio bazė, kurioje glaudėsi ir savo koncertus organizavo daug marginalių grupių bei festivalių. Tad šios vietos pasirinkimas jau savaime kuria tikrai ypatingą atmosferą.
Vakaro svečių daug – tieka žiūrovų negalėjo pasigirti net kai kurie „Sirenų“ užsienio programos spektakliai. Pasirodymas prasideda televizijos šou primenančiais muzikiniais motyvais. Sutinkame solidų renginio vedėją, kuris beveik visą laiką praleis podiumo apačioje stovinčiame krėsle. Čia jis publikai pristatys kiekvieną nelaimingą jaunąją. Tai jis daro lengvai atpažįstama „televizine maniera“: blizgiai, energingai, elegantiškai.
Teatre dažnai pasitaiko, kad daug žadanti pradžia lemia ne pačią geriausią pabaigą. Manau, kad būtent taip nutiko ir čia: „tobulas“ renginio vedėjas išliko labiausiai įsimintina reginio figūra. Dominuoti pastatyme turėjusios nuotakos scenoje nesusitvarkė su savo užduotimis – atlikėjams trūko energijos, podiumu buvo žengiama neužtikrintai. Žiūrovų išrinkta ir tituluota „nelaimingiausioji nuotaka“ ant podiumo stovėjo ir kalbėjo netvirtai. Vaidmens atlikėja ištirpo kartu su savuoju vaidmeniu. Tiesa, originalus režisierių sprendimas buvo į šį pasirodymą pakviesti žinomų Lietuvos žmonių (pavyzdžiui, Nerijus Milerius arba Renata Mikailionytė). Pastarieji pasirodymo pabaigoje (kaip savųjų sričių specialistai) „nelaimingiausiai nuotakai“ turėjo duoti praktiškų patarimų tolesniam gyvenimui. Šis režisūrinis sprendimas, deja, nepasiteisino,- išėję ant senos „patarėjai“ tesugebėjo išrėžti pigius, ausį savo banalumu dažnai raižiusius pamokslus. Išskirčiau nebent ekonomistę Aušrą Maldeikienę, kuri, drąsiai žengusi į sceną, savo sąmojinga prakalba pateisino savo, kaip „patarėjos“ (beje, ir kaip itin teatrališkos asmenybės) vaidmenį. Taigi, situaciją negailestingai reziumuoja faktas, kad netgi „patarėjai“ scenoje padėtį valdė kur kas lengviau, nei tai darė būsimi scenos meistrai…
