Lietuviškasis Julijus Cezaris

„Girstučio“ rūmuose vykstančiame festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“ pristatytas Oskaro Koršunovo teatro (OKT) spektaklis „Julijus Cezaris“. Artūro Areimos režisuotas spektaklis – pirmasis šios XVI a. parašytos Williamo Shakespeare’o pjesės pastatymas Lietuvos teatro scenoje. Ir be ilgų įžangų galima sakyti, kad visai sėkmingas.

Žinoma, spektaklis nėra visiškai tobulas, jame yra ir trūkumų, tačiau jis atitinka esminius sėkmingo spektaklio kriterijus – yra gyvas, aktualus ir įdomus. Ko gero, viso to priežastis – režisieriaus drąsa interpretuoti klasikinę dramą, o ne kruopščiai ją iliustruoti.

Spektaklis itin šiuolaikiškas, kalbantis apie lietuviškas politikos aktualijas. W.Shakespeare’o „Julijaus Cezario“ veikėjai virsta prabangiais „Armani“ ar „Boss“ kostiumais vilkinčiais, lakiniais bateliais dėvinčiais politinės partijos atstovais. Veiksmas vyksta šiuolaikiniame biure – partijos būstinėje, o W.Shakespeare’o pjesės žodžius vis dažniau pakeičia režisieriaus ir aktorių kurti tekstai, muzikiniai veiksmo komentarai ir rusiški keiksmažodžiai, kurių spektaklyje tiesiog apstu. A.Areima, žinomas kaip teatro chuliganas, atrodo, visiškai nesuka sau galvos, kokia bus spektaklio žiūrovų reakcija (o ji gana prieštaringa), – jis tiesiog daro taip, kaip jam norisi, taip, kaip jis mato klasikinį dramos kūrinį savo kartos akimis.

Tokia W.Shakespeare’o dramos interpretacija lieka ypač nepatenkintos senyvo amžiaus moteriškės, kurių tiesiog neįmanoma nepaminėti. Jos kartkartėmis kiek garsiau neigiamai komentuodamos spektaklį (ypač – dėl keiksmažodžių) visai įdomiai ir natūraliai įsilieja į spektaklio veiksmą. Jos tarsi tampa spektaklio personažais – W.Shakespeare’o pjesėje aprašoma garsiai savo nuomonę išsakančia liaudimi. Kas keisčiausia, itin nedidelėje žiūrovų salėje (ir žiūrovų vietos, ir vaidybos vieta įrengtos „Girstučio“ rūmų salės scenoje) šių moteriškių susirinko visas būrelis. Greičiausiai jas suviliojo W.Shakespeare’o pjesė, tačiau nusivylė, nes tikėjosi išvysti įprastą, tradicinį pastatymą ir, eidamos į spektaklį apie jį, ko gero, menkai ką tepasiskaitė.

Kai kurios kiek jaunesnės moterys spektaklį palieka jam dar nepasibaigus. Vis dėlto minėtas būrelis vis dėlto išbūna iki galo, o eidamas pro jį jau pasibaigus spektakliui girdi komentarus: „Ak, kaip baisu, tokius chuliganus kasdien matome autobusuose…“

A.Areima dekonstruoja W.Shakesperae’o pjesę ir sukuria savąją jos versiją naudodamas postmodernaus teatro stilistikos bruožus – ironiją, daugiareikšmiškumą, „teatro teatre“ principą, intertekstualumą. Spektaklyje nuolat pinasi dvi realybės – šekspyriškoji ir areimiškoji, kol pastaroji antroje spektaklio pusėje pradeda dominuoti ir visiškai užvaldo sceną. Ši riba pažymima ir fiziškai – spektaklio pradžioje žiūrovų erdvė apjuosiama „stop“ ženklu pažymėta juosta, o kai nužudomas Cezaris, Tomo Rinkūno Kasijus juostą nukerpa. Miršta Julijus Cezaris – po truputį miršta ir šekspyriškas tekstas.

Spektaklyje veikia vien tik vyriški personažai – močiučių įvardyti chuliganais, tarp kurių nėra gerųjų, tauriųjų herojų. Scenoje, kaip itališkuose vesternuose, veikėjai yra tik blogi ir dar blogesni. Julijų Cezarį vaidina aktorius Tomas Stirna, Cezario pusėje esančius Antonijų – Tomas Kliukas, Oktavijų – Paulius Ignatavičius. Sąmokslo prieš Cezarį rengėją Kasijų kuo puikiausiai suvaidina aktorius T.Rinkūnas, jo bendraminčius Brutą – Tadas Grynas, Kaską – Daumantas Ciunis. Šeši veikėjai – dvi priešingos valdžios siekiančios pusės, dėl to galinčios netgi žudyti. Simpatija nekyla nė vienam jų.

Aktorių vaidyboje juntama improvizacija, vaidinami personažai yra gyvi, juose galima atpažinti kai kurių lietuviškųjų politikų tipažus. Vaidyboje naudojamas Bertoldo Brechto atsiribojimo efektas neleidžia su jais tapatintis, o priešingai, pažvelgti į juos iš šono, kritiškai. Tiesa, pats T.Stirnos Cezaris mažokai pasireiškia spektaklyje: jis labiau virsta pavojingos grobuoniškos politinės jėgos simboliu. Šią idėją spektaklyje perteikia Cezario it liūto uždarymas į metalinį narvą. Taip pat jis tampa ir simboliu minties, kad režisieriui W.Shakespeare’o pjesė – tik kūrybos atspirties taškas.

Paties režisieriaus kurtame scenovaizdyje – ilgas biuro stalas su stalinėmis lempomis, kėdės, laikraščiai, trys ant sienos kabantys televizoriai, du geležiniai narvai ir skelbimų lenta, visa apklijuota laikraščių iškarpomis, kalbančiomis apie politikų nuodėmes. Pjesėje kovojama kardais, spektaklyje – žirklėmis. Jomis yra subadomas ir T.Stirnos Cezaris. Tinkamai spektaklyje panaudojami televizoriai – juose matomi vaizdai (specialiai sukurta žinių laida, žirgų lenktynės, ėriukas – pjesėje vaizduojama žynių auka, kadrai iš Šiaurės Korėjos) iliustruoja ir papildo veiksmą.

Muzikos įrašų spektaklyje visiškai negirdėti, vietoj jų – gyvai atliekama aktoriaus P.Ignatavičiaus muzika. Nuo spektaklio pradžios scenoje sėdintis ir elektrine gitara grojantis bei dainuojantis šis personažas įvardijamas tiesiog muzikantu, keliančiu asociacijų su į mūsų Seimą patekusiais pramogų pasaulio atstovais. Jo tapatybė atskleidžiama tik po Cezario mirties. Jis tiesiog įeina į sceną ir tarsi iš naujo susipažindamas su Antonijumi (o ir tuo pačiu su žiūrovais) prisistato sakydamas „Aš – Oktavijus, malonu susipažinti“ ir paspaudžia ranką. Labiausiai besikeikiantis Oktavijus nori tapti naujuoju Cezariu, priešininkus siųsdamas myriop.

Spektaklio aprašyme parašyta: „Spektaklis pagrįstas pokštu, nesąmone, logikos žaismu.“ Tai visiška tiesa. Spektaklyje, ypač antroje jo pusėje, daug pokštų, ironijos. Ironizuojama viskas – ir patys personažai, ir publika, ir W.Shakespeare’o pjesė, ir teatras, ir lietuviškoji realybė, politika, ir net pats spektaklio kūrimo procesas. Ironija taip pat padeda ir aktoriams, ir žiūrovams į jų kuriamus personažus pažvelgti kritiškai. T.Gryno Brutas po Cezario mirties teigia, kad dabar scenoje turėtų būti kraujo klanas, tačiau jo nėra, nes nėra skiriama lėšų jam nupirkti. T.Kliuko Antonijus savo personažo žodžius primiršdamas deklamuoja kaip koks mokinukas. Ir dar begalė kitų šmaikščių, komiškų posakių ir poelgių…

Iš pradžių lėtokas, su tylos pauzėmis vystęsis spektaklio veiksmas įsibėgėja ir virsta režisieriaus ir aktorių improvizacinės vaizduotės šėlione. Žiūrovai taip pat įsismarkuoja – girdėti juokas, ironiški komentarai. Nors publikos dėmesys ir išlaikomas, su ja užmezgama komunikacija, spektaklį žiūrėti yra įdomu, absurdu pagrįsto lietuviškojo politinio gyvenimo refleksijoje pasigendi aiškesnės režisieriaus pozicijos. Įvairių užuominų žaismėje pasimeta ir publika. Spektaklio aprašyme rašoma ir taip: „bereikšmiškumu siekiama žadinti interpretaciją, individualų suvokimą“. Bet ar iš tiesų tai iki galo pažadinama?

O ir pabaigų spektaklyje ne viena. Veiksmas vis tęsiamas toliau, nors atrodo, kad jau spektaklis baigiasi. Salėje kelis sykius išjungiamos visos lempos, įsivyrauja visiška tamsa. Ypač sutrinka močiutės – viena jų prašo aktorių, kad neišjungtų paskutinės lempos, nes nematysianti išėjimo… Spektaklio „paskutinėje“ pabaigoje iš vientiso stalo pasidaro du vienas priešais kitą pastatyti stalai – du kovojantys politiniai frontai. Viename jų su žirklėmis rankose sėdi Oktavijus ir Antonijus, kitame – Brutas ir Kasijus. Atrodo, kad tuoj vienas kitą subadys, tačiau staiga suskamba jų mobilieji telefonai ir jie vienas po kito išeina iš kovos lauko. Taip keliama mintis, kad tikroji pabaiga slypi kažkur anapus teatro sienų – greičiausiai tikrame Seime.

Taip jau sutapo, kad žiemą toje pačioje „Girstučio“ salės scenoje, o dar ir sėdint beveik toje pačioje vietoje, teko žiūrėti O.Koršunovo „Dugne“. „Julijus Cezaris“ į „Dugną“ panašus maža, panašiai apipavidalinta scenine erdve, gyva vaidyba ir, svarbiausia, siekiu komunikuoti su publika. Vis dėlto šis spektaklis kiek pralaimi O.Koršunovo kūriniui, kadangi kai kurie momentai (pvz., keiksmažodžiai, žiūrėjimas publikai į akis) kartais įgauna dirbtinumo atspalvį, o „Dugne“ viešpatauja natūralumas. Nepaisant to, yra sveikintinas A.Areimos siekis kalbėti savąja teatrine kalba.