Lietuvą užplūdo kūriniai pagal Williamo Shakespeare’o pjeses

W.SHAKESPEARE’AS IR ŽALI KIAUŠINIAI Kino ekranuose praėjusį savaitgalį pradėtas rodyti „Vasarvidžio nakties sapnas“ duoda progą pašnekėti ne tik apie W.Shakespeare’o nemirtingumą, bet ir apie tai, kad didysis bardas šiuolaikiniame kine vis dažniau apmėtomas žaliais kiaušiniais Žavaus komiškumo kupinas W.Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapnas“ režisieriaus Michaelo Hoffmano rankose virto sunkiasvoriu, perkrautu butaforijos kliedesiu, kuriame žinomi ir talentingi aktoriai (pvz., Kevinas Kline’as) laksto prisiklijavę milžiniškas asilo ausis. Kodėl režisierius „padarė“ šį filmą, žinoma tik jam pačiam, na, gal dar tam aštrialiežuviui prodiuseriui, kuris į tokio „šedevro“ filmavimo aikštelę sugebėjo pasikviesti Michelle Pfeiffer, Rupertą Everettą ar Sophie Marceau.Duoklė

„Vasarvidžio nakties sapną“ pastatė ir Oskaras Koršunovas. Jis atidavė duoklę didžiam poetui ir dramaturgui, bet dažnas žiūrovas, be abejo, tikėsis dar vieno „Fucking and Shoping“, nors toks agresyvumas sunkokai, švelniai tariant, sietųsi su W.Shakespeare’o komedijos lengvabūdiškumu. Tačiau publika žino, ko nori iš O.Koršunovo, O.Koršunovas žino, ką jis turėtų pasiūlyti publikai. Todėl beveik kultinis jaunimo autorius (ne Shakespeare’as – Koršunovas!) prieš premjerą dar patikina, jog „Fucking…“ gerbėjai gali ateiti ir į „Vasarvidį…“ – būtinai išvys minimalistinės scenografijos, bet užtektinai „šokiruojantį“ spektakliuką. Pasak paties O.Koršunovo, W.Shakespeare’as dėl to kape neapsiverstų.

Išvada?

Abi „Vasarvidžio nakties sapno“ versijos dedikuojamos tos pačios MTV kultūros kartai: švietėjiška pirmoji – tiems šiuolaikiniams „dundukams“, kurie mažai girdėjo apie W.Shakespeare’ą, antroji – tiems, kurie jau matė pernelyg daug šio ir ano. Dviejų režisierių – kino ir teatro – intencija beveik ta pati, užtat rezultatas skirtingas.
Nors tuo ir nepasakysiu nieko naujo, tačiau teatro naudai tenka pripažinti, kad čia nesuskaičiuojamą galybę kartų dailinti W.Shakespeare’o kūriniai šiandien nuskamba kur kas tikriau ir net, sakyčiau, aktualiau, nei adaptuoti dar palyginti jauname kino ekrane. Pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius nepriekaištingai pastato „Hamletą“ su Andriumi Mamontovu, italas Antonio Calenda – su (koks idėjų sutapimas…) Italijos roko ir kino gražuoliuku Kimu Rossi Stuartu. Paradoksalu, kad pastarojo tėvynėje kur kas geriau įvertinamas „Hamletas“ pagal E.Nekrošių, nors mergaičių, bėgančių išvysti Kimo Rossi, sako, ten vis tiek netrūksta.

Omletas

Ir apskritai – parodykite man tą skeptiką, kuris įtikins, kad kada nors pritrūks norinčių pažiūrėti vis naują „Hamletą“ tiek teatro, tiek kino ekrane. Tik klausimas, ar Danijos princas greitai netaps kuo nors kitu, kurį sąlygiškai galima būtų pavadinti… Omletu. Viena bedieviška Mike’o O’Nealo komedijėlė taip ir vadinosi – „Žali kiaušiniai ir Hamletas“. Žalio kiaušinio į galvą prašosi ir dar vienas vidutinio talento Holivudo žvaigždukas Ethanas Hawke’as, kuris šiuo metu vaidina Hamletą dar tik kuriamame Michaelo Almereydos filme. Garsusis „Būti ar nebūti“ monologas, deja, sutingsta vis banalesnėse lūpose, o juk pradžioje būta tiek daug įdomių hamletų: nepamirštamasis Laurence’as Olivier, Richardas Burtonas, broliai dvyniai Anthony ir Davidas Meyeriai, net danų negarsinio kino žvaigždė Asta Nielsen (moteris!),“šekspyromanas“ Kennethas Branaghas, 1996aisiais pastatęs ir pats sukūręs pagrindinį vaidmenį 242 minučių trukmės „Hamlete“, kuriame pirmą kartą skamba nei viena eilute nesutrumpintas originalus W.Shakespeare’o tekstas… Tuo tarpu prieš trejus metus pasirodęs juodai baltas kažkokio debiutanto Cheolo Heano Wango filmas vadinosi „Fuck Hamlet“.
Pasaulyje išliaupsintas Johno Maddeno „Įsimylėjęs Shakespeare’as“ pernai pasakė (tiesa, „tarp eilučių“) truputį konkretesnę mintį: „Fuck Shakespeare“. Ką filme sukuria tuščių akių gražuoliuko Josepho Fienneso Willas, arba Williamas Shakespeare’as? Tik „Romeo ir Džuljetos“ dialogai lyg ir gimsta iš asmeninės patirties, tuo tarpu siužetas geranoriškai mesteltas Marlowe, pavadinimas – Nedo Aleno. Nenuostabu, kad vienoje scenoje po to nuskamba dialogas: „Kas čia toks?“ – „Niekas. Tik autorius. Jie mėgsta pliurpti“.

Tik…

Antra vertus, „Įsimylėjęs Shakespeare’as“, kaip taikliai pastebėjo viena kino kritikė, davė progą pašnekėti ne apie Shakespeare’ą, bet apie tai, ko mes apie jį nežinome. Iš tiesų nežinome absoliučiai nieko konkretaus. Nežinome, kaip jis kūrė, netgi nežinome, ar jis kartais nebuvo homoseksualus, mat parašė „net“ vieną sonetą berniukui. Nežinojimas suteikia valią fantazijai, kuri kai kam kartais kelia ir šmaikštesnių idėjų nei Johnui Maddenui. Pavyzdžiui, Toddas Louisas 1995-aisiais sukūrė eksperimentinį 22 minučių filmuką, kurio pavadinime nurodoma kiek kitokia trukmė „Penkiolikos minučių Hamletas“. Kaip egzistuotų filmų verslas karalienės Elžbietos laikais? Kažkoks jaunas režisierius, vardu Williamas Shakespeare’as, nufilmuoja vieno „rylo“ juostą apie Hamletą, tačiau studijos bosas liepia filmą patobulinti, kad… būtų komerciškesnis! W.Shakespeare’as taip ir padaro: rezultatas nustebina ne tik žiūrovus, bet ir jį patį. Iš tiesų kas jis? Niekas. TIK autorius.