Laiškas Oskarui Koršunovui. Labai privačių emocijų dėl spektaklio „Dugne” atspindys

Nežinia kiek dar to laiko liko mums su Jumis, režisieriau, vienu metu trypt šią žemelę – kada koks krešulys neduok Die kur nors įstrigs, ar koks raumuo pavargs, arba, kaip rašė Puškinas, „nevikrus invalidas šlagbaumu galvą suknežins…” Viskas laikina ir po Saule, ir po Mėnuliu. Štai antai vakar vakare, plaikstomas rudeninių vėtrų, žingsniavau sau mėnesienos nutviekstu ištuštėjusiu prospektu, mėgindamas nuraminti minčių ir jausmų siautulį savyje po Tamstos „Dugno” įspūdžių. Ir prie pat Mūzų staiga prišoko du padarėliai nuo konteinerio, kvapūs ir pabrinkę, ir staiga kad puolė, ypač moteriškoji, keikt mane, plūst, tąsyt ir mušt – vos atsigyniau lietsargiu, kaip koks senas frajeris… Niekas nežinai, kada kas gali tykoti už likimo artimiausio posūkio…

Tad skubu pasidalinti su Jumis tam tikrais potyriais ir mintimis, kad paskui kada, anot Gorkio, neduok Die, „nebūtų be galo skaudu”, kad kažko nepasakei, nepasidalinai, kai galėjai… Ar iš Šiapus, ar iš Anapus… Tai susiję su viena istorija, kurią teko patirti prieš šešetą metelių. Tuomet į Vilnių buvo atvykęs dirigentas Maksimas Šostakovičius, kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus sūnus. Jūsų nuolankus tarnas tuomet arė žurnalistinę kultūrinę dirvą viename nepopuliariame laikraštuky, ir užsimanė su dirigentu sukurpti interviu. Tasai sutiko, ir pasimatėme Kongresų rūmų užkaboriuose. Porą valandų jis atvirai pasakojo, kaip jaunystėj buvo pabėgęs į užsienį ir tapęs disidentu, apie savo tėvą ir jo muziką… Savo ruožtu jam papasakojau, kad kadais nedaug buvo tetrūkę, kad kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius atvyktų į turistinę baidarių kelionę su mano tėvais ir jų draugais po Lietuvos ežerus ir upelius, bet paskutiniu momentu kažkodėl apsigalvojo. Taip pat sujaudino sutapimas, kad, pasirodo, Šostakovičius savo miegamajam, galvugaly, laikė Ticiano pavekslo „Ciesoriaus dinarijus” reprodukciją. Kai pasakiau svečiui, kad ir mano miegamojo galvugalį jau nuo 1978 metų irgi puošia „Ciesoriaus dinarijus”, dar studentaujant parsivežtas iš Drezdeno, nežinau, ar jis patikėjo.

O ypatingą mudviejų pokalbio dėmesį skyrėme jo tėvo sukurtajai 5-jai simfonijai, kurią svečias rengėsi diriguoti Vilniuje. Tai iš tiesų ypatingas Šostakovičiaus kūrinys, kuris darė didelę įtaką ir mano brandai, nes jis itin stipriai ir dramatiškai gilinasi į žmogaus sielos siekių ir likimo išbandymų priešpriešos temą. Tuo pasidalinau su svečiu, ir sumišęs prisipažinau, kad, deja, ligi šiol negaliu iki galo suprasti ir suvokti tik paskutinės šio kūrinio dalies. Dirigentas pažvelgė į mane, nusišypsojo ir tarė: „Gerai, aš pamėginsiu taip sugroti, kad jūs tai suprastumėte”…

Po kelių dienų Kongresų rūmuose įvyko koncertas. Grojo Rinkevičiaus orkestras, prie pulto stovėjo Maksimas Šostakovičius, skambėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus 5-oji simfonija. Ir nuo pat pirmųjų jos garsų su manimi prasidėjo vykti protu nesuvokiami dalykai. Tie garsai, ir tos gaidos, kurias mintinai žinojau jau daugelį metų, staiga sukėlė manyje nesuprantamą emocijų viesulą, lyg būtų pakėlę per visą gyvenimą susigulėjusius, sukauptus jausmus, potyrius ir pergyvenimus. Viskas pakilo manyje, protas beveik aptemo, ir emocijos pradėjo taip gaivališkai ir nevaldomai manyje šėlt, kad sunkiai tvardžiausi. Toks mano nerealus susijaudinimas buvo juntamas net ir šalia sėdintiems, buvo nepatogu, bet niekaip negalėjau savęs sutvardyti. Po koncerto, susikonfūzijęs, visas ištampytas ir išsekęs, sunkiai parbridau namo. Visą tą reiškinį paaiškinau sau kaip paprastą emocinį nuovargį.

Ir nesuteikiau tam jokios ypatingos reikšmės, ir būčiau visa tai pamiršęs, jeigu… jeigu tai vėl su ta pačia jėga nepasikartotų vakar, spektaklio „Dugne” metu, per aktoriaus Dariaus Gumausko atliktą finalinį monologą. Skambant jo taip paprastai ir taip įtikinamai atliektiems tekstams iš „Hamleto”, sieloje vėl pakilo tas pats nesuvaldomas giluminis emocijų viesulas, užgniaužė kvapą, užspaudė gerklę, aptemo protas, ir buvo tiesiog sunku emociškai susitvardyti. Nedaug betrūko, kad, kaip Klaudijus „pelėkautų” scenoje, gėdingai neščiau lauk kudašių per patį vyksmą. Bet – vargais negalais susitvardžiau.

Ir tuomet staiga supratau, kad tai, kas vyko manyje ir kadais per Šostakovičiaus jo sūnaus diriguojamą 5-ją simfoniją, ir per Tamstos „Dugno” finalą – tai nėra jokia astenija ar emocinio liguistumo apraiška. Taip vyksta tik tais itin retais ir itin vertingais atvejais, kai tarp kūrinio atlikėjo ir jo stebėtojo užsimezga unikalus TIESIOGINIS giluminis emocinis ir prasminis ryšys.

Šiaip tai paprastai tarp artisto ir publikos net ir ypatingos sėkmės atveju dažniausiai  užsimezga ryšys per kažkokius tarpininkus – arba per Autoriaus plevenančią aukštumoje sielą, arba per Aukščiausią kūrybos idėją, arba dar per kažką iš Anapus ir čiapus… O tiesioginis kūrinio ir stebėtojo sielų ryšys ir rezonansas įvyksta labai retai, tam reikia ypatingų sąlygų, ir labai išrankių intencijų. Jūsų sumanyto ir įvykdyto vyksmo dėka pavyko tai ir patirti, ir suvokti. Už tą sujaudintą, giluminį ir sukrečiantį potyrį noriu nuoširdžiai padėkoti ir Jums, režisieriau, ir nuostabiai tai atlikusiam Aktoriui.

Apie šį spektaklį, kaip ir apie pastarąjį mano minėtą spektaklio epizodą, ateity bus dar ištarta ir parašyta nemažai žodžių, patikėkite man. Nuojauta kužda, kad istorija dar ne sykį tai paminės, kaip vieną legendinių mūsų teatro momentų. Bet dabar tiesiog labai knietėjo pasinaudoti ta galimybe, kurią suteikia ir šis bendravimo žanras, ir virtualiojo bendravimo galimybės, kad panašiai tiesiogiai ir viešai, kaip tai įvyko tarp manęs ir Jūsų kūrinio, nutransliuoti ir Jums šio mano emocinio potyrio įspūdį. Dėkoju Jums už tai iš visos širdies. Tesaugo ir telaimina  Likimas Jus ir Jūsų bendražygius!

O žodžių apie spektaklį „Dugne” dar tikrai bus. Kaip sakoma, – „sekite spaudą”…