Kodėl šiandien Hamletui reikia vaidinti auką?

Mintys apie gyvenimo idiotizmą po Oskaro Koršunovo premjeros „Vaidinant auką“

Aukos vaidinimas, kaip būdas ja netapti, jau pavirto visuomeniniu reiškiniu. Jį rimtai aptarinėja filosofai, psichologai, politologai.
Rusai broliai Olegas ir Vladimiras Presniakovai tuo neužsiima.
Šie dramaturgai patys pasirinko antiherojų vaidmenis tam, kad chuliganiškai pasijuoktų iš šiandienės visuomenės ydų.
Nors jų pjesėse apstu politinių ir socialinių aktualijų, brolių jos nedomina. Jie naršo po tautos mentaliteto „šiukšlyną“, kurį nuo seno formuoja televizija ir estrada.
Jo „šiukšlės“ pjesėje „Vaidinant auką“ sulipdytos su Hamleto kolizija. Tai ne tik juokinga, bet ir įžvalgu.
Juk visuomenės infantilėjimas tampa šių dienų reiškiniu, prieš kurį bejėgis hamletiškas iššūkis „sugverusiai gadynei“.
Todėl, anot Presniakovų, Hamletui belieka vaidinti auką.
Mūsų dienų antiherojus Valia hamletiškose situacijose ne sprendžia likimo klausimus, bet vaidina svetimų nusikaltimų aukas. Ir stebi, kaip jų kaltininkai „deda ant visko“.
Paaiškėja, kad tokių yra dauguma ir jie nepakaltinami.
Nes kaip kaltinti kartą, kurios atstovas dėl smulkmenos nušauna mokyklos draugą, o šis prieš mirtį tik ištaria: „Nusispjaut“?
Tačiau to niekaip negali suprasti Valios darbdavys Milicijos kapitonas. Jis vienintelis šį reiškinį pavadina tikru vardu, nesiskaitydamas su žodžiais. Bet jo nesuvaidintas įtūžis negali nieko pakeisti, nes priklauso visai kitam laikui.
Režisierių Oskarą Koršunovą domina skirtingų laikų ženklai ir kartų konfliktai, kaip visuomeniniai reiškiniai. Juos vaizduodamas režisierius ne šiaip interpretuoja pjesę, tačiau stengiasi išplėsti jos reikšmių lauką. Spektaklis „Vaidinant auką“ – ne išimtis.
O.Koršunovas visiškai rimtai traktuoja pjesėje parodijuojamą Hamleto koliziją. Visi spektaklio įvykiai vaizduojami tarsi Valios „sielos akimis“, o jis pats, susidūręs su jį supančiu gyvenimo idiotizmu, pavirsta jo auka.
Aktoriaus Dariaus Gumausko Valia, kaip ir Hamletas, egzistuoja savo vaizduotės ir realiame pasauliuose. Pastarąjį net sunku pavadinti realiu – tai savotiškas panoptikumas, kuriame veikia ne žmonės, bet jų įvaizdžiai.
Net vaidmenys paskirstyti pagal atpažinimo efektą, kai aktoriai stilizuoja savo ankstesnių personažų ar populiarių įvaizdžių štampus (geriausiai sekasi Daliai Michelevičiūtei ir Eglei Mikulionytei).
Tai greitai nusibostų, jeigu ne šmaikštus Presniakovų tekstas ir dinamiška scenų kaita. Ir jei ne aktoriaus Vaidoto Martinaičio Milicijos kapitonas, kuris vienintelis nieko nevaidina, o iš visos širdies dirba savo darbą.
Realybėje besijaučiantis vienišas Valia savo vaizduotėje turi sąjungininką – Dainiaus Gavenonio Tėvą, kurio šmėkla įgauna tai šaunaus jūrininko, tai šėtoniško rokerio ir galiausiai herojiško kapitono pavidalus.
D.Gavenonio personažo pilna visur, ir jo brutalus vyriškumas išreiškia jėgą, kurios taip ilgisi jaunasis Valia. Visų pirma dėl to, kad ji nušluotų nuo žemės paviršiaus šeimyninį karnavalą, kurį vaizduoja Motina (aktorė Dalia Brenciūtė), jos naujasis sužadėtinis Dėdė Piotras (aktorius Kostas Smoriginas) ir Ofelijos nekaltybę praradusi Olga (aktorė Airida Gintautaitė).
Tačiau Valia skaudžiai nusivilia, kaip kažkada ir jo Tėvas, kai priplaukęs vandenyne spindinčią paslaptį ten surado tik skardinę su pašvinkusia žuvimi, nuo kurios paskui visą savaitę „šiko ir vėmė“.
Jo sūnaus kelionė hamletiško spindesio link irgi baigiasi panašiu „atradimu“. Tačiau, anot Tėvo, baisiausia, kad „tai nesibaigs niekada“.
O iš tikrųjų „nesibaigs“ visas tas beribis gyvenimo idiotizmas. Jo neužbaigs nei V.Martinaičio Milicijos kapitono „sąžinės riksmas“, kai šis daugiaaukščiais keiksmažodžiais išlieja visą susikaupusį pilietinį įtūžį, nei šeimos narių nužudymas, kurį spektaklio pabaigoje imituoja Valia su Tėvo šmėklos pagalba.
Kompozitorius Gintaras Sodeika padeda ištraukti į paviršių šio spektaklio įvykių potekstes, kaip jo veikėjų pasąmonės šmėklas.
Efektingi muzikiniai zongai, stilizuoti pagal rusiškas „blatnas“ dainas ir popsinius šlagerius, išreiškia tai maišto, tai saldaus gyvenimo troškimą.
Muzika ir dainos yra šio spektaklio dvasia, sklandanti virš jo reikšmių kūno, kurį apibendrina plakate pavaizduota nuo žmogaus skeleto pradėjusi pūti žuvis.
Vis dėlto nepalieka įspūdis, jog O.Koršunovui yra per ankšta Presniakovų pjesės „rūbe“. Ir jis pats, užuot statęs „Hamletą“, priverstas tai vaidinti.
Spektaklis „Vaidinant auką“, be abejo, pelnys žiūrovų simpatijas, tačiau būtų apmaudu, jei tuo ir baigtųsi O.Koršunovo akistata su hamletiškais klausimais.