Keltininkas – tarp tikėjimo ir mirties

Kodėl šiandienos žmogus niekuo nebetiki? Kodėl yra praradęs pasitikėjimą ne tik valstybe, religija, dvasinėmis vertybėmis, artimaisiais, bet net ir savimi? Kas tai lemia? Ar mirtis yra ta vienintelė galimybė ištrūkti iš šių netikėjimų rato? Ir į ką ji veda?Tokie klausimai ir daugybė kitų kyla skaitant Sigito Parulskio tragikomiško žanro pjesę „Keltininkas“. Pagal ją Paul Eugene Budraitis režisavo to paties pavadinimo spektaklį, kurio pirmąsias premjeras Lietuvos rusų dramos teatre šią savaitę (gegužės 26, 27 dienomis) pristatė Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatras.

Po matytos antradienį premjeros nedrįsčiau tvirtinti, kad Budraičio „Keltininkas“ tapo ypatingu teatriniu įvykiu. Tačiau ir nesakyčiau, kad spektaklis nepavyko. Pirmiausia pati Parulskio pjesė, kuria režisierius remiasi spektaklyje (beveik nekupiūruodamas teksto, nekeisdamas dramaturginės struktūros, palikdamas panašius veikėjų įvaizdžius ir santykių schemas) lyg dvasininkas Biblija, kai skaito pamokslą, yra išties įdomi ir aktuali. Atrodo, jog ši drama – tikrai gera medžiaga teatriniam scenos reginiui, ypač dėl turinio. Dramaturgas čia ironiškai ir kritiškai žvelgia į daugelį šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės problemų: demaskuoja seksualinius, psichologinius vyrų ir moterų tarpusavio bendravimo kompleksus, aukštyn kojom verčia religinius mitus, taikliai derina šiuolaikines bei istorines kultūros ir socialinio gyvenimo aktualijas. Pjesės tekstas kupinas šmaikščių asociacijų, atveriančių duris nevienakryptėms teatrinėms interpretacijoms, o personažų lūpomis pusiau juokais ar anekdotiškai išsakytos mintys nepraslysta lyg pigus muilas, bet stringa galvoje, skatina atidžiau susimąstyti apie mus supančių žmonių santykius ir vertybes.

Režisierius pasitiki pjesės autoriaus idėjomis. Tačiau Budraitis, sudėliojęs kelis ryškesnius savo koncepcijos akcentus, visgi šykšti žiūrovui pateikti originalesnę spektaklio formos interpretaciją, o idėjinį reginio turinį kone visą palieka vadelioti aktoriams. Jų derinys čia netikėtas, apjungiantis vyriausiąją, viduriniąją ir jauniausiąją kartas – itin skirtingus lietuvių teatrinės šachmatų lentos žaidėjus. Beje, ne tik iš skirtingų teatrų, bet ir miestų. Tokia „kosmopolitiška“ režisieriaus pozicija sveikintina. Kaip ir buvo žadėta anonsuose, iš tiesų įdomu stebėti vienoje scenoje tokius vaidybos karalius kaip Arūną Sakalauską ir Vytautą Paukštę, šalia jų – jaunuosius žirgus Severiją Janušauskaitę, Joną Versecką ir Tomą Kliuką. Be to, spektaklyje vaidina dar ir aktorystės „bokštai“ Jolanta Dapkūnaitė, Monika Bičiūnaitė bei Vladimiras Jefremovas. Regis, tokia kūrybinė komandą žada teatrinį nuotykį… Bet kodėl tas nuotykis neįvyksta?

Paul Budraitis yra ne tik šio spektaklio režisierius, bet ir scenografijos autorius. Ir nors scenografija yra konceptualiai funkcionali, turiu prisipažinti, kad iš pradžių kiek nusivyliau vos išvydęs scenoje tą balta staltiese dengtą stalą su ritmiškai sudėliotais indais ir scenos gilumoje iš viršaus nuleistą taip pat baltos spalvos klostuotą užuolaidą. Neišvaizdžios, scenos erdvėje dominuojančios, bet vizualiai neskambančios baltos „marškos“. Mano močiutė į teatrą nevaikšto, bet spėju, kad jai tos medžiagos, liaudiškai tariant, nepatiktų. Pasakytų, kad jos kaimynėlė „ir tai gražesniu ryzu stalą apdengia“. Aišku, galbūt čia smulkmeniškas skonio reikalas, o dėl skonio, kaip sakoma, nesiginčyjama. Bet manau, jog spektaklio šviesų dailininkas Audrius Jankauskas galėjo ir labiau padirbėti – šviesų tonais ir pustoniais stipriau suaktyvinti dviejų statiškų objektų scenoje kompoziciją, aštriau išryškinti „balta vs. juoda“ spalvų scenos erdvėje opoziciją.
Jei jau prakalbau apie spalvas, tai pabrėšiu, jog spalvinis reikšmių laukas šiame spektaklyje vertas išskirtinio dėmesio. Pavyzdžiui, ta „balta vs. juoda“ (o kitose spektaklio semantinėse plotmėse „šviesa vs. tamsa“ ir „gyva vs. šešėlis“), manyčiau, išreiškia konfliktinę priešpriešą tarp tikėjimo ir mirties temų, kurias, beje, režisierius labiausiai „Keltininke“ ir ryškina. Kita svarbi spalva, taip pat turinti savo reikšmę reginio vizualinėje dramaturgijoje, – mėlyna. Ši aktyvi, vizualiai išsiskirianti scenovaizdyje spalva žymi ir sugrupuoja tuos personažus, kurie turi problemų dėl seksualinių ir psichologinių bendravimo kompleksų: besiblaškantis tarp tikėjimo dogmų ir kūniškų geidulių Vytauto Paukštės Kunigas didesnę vaidinimo laiko dalį vilki melsvą sportinį megztuką; savo kūną pardavinėjanti baro klientams Severijos Janušauskaitės Beatričė yra pasipuošusi mėlynai rėkiančiu peruku; nesuvaldomu įtūžiu ir noru kalbėti apie tarpkojo reikalus išsiskiriantis Jono Versecko nusikaltėlis Karlas vilki šviesiai mėlyną striukę.

Beje, ar tai tik nėra „žydrojo“ pasaulio kritika? Tarsi štai kokie yra visi, kurie turi seksualinių problemų ar nukrypimų – jie netikę, nusikaltėliai ir ištvirkėliai, pasimetę savo vertybių sistemose. Ir jei tokia mano pastaba gali pasirodyti banali, tai kodėl šių veikėjų kostiumuose yra pasirinkti būtent melsvi tonai?

Dar įdomiau su centriniu scenoje daiktišku objektu – stalu. Jis universalus funkciniu požiūriu, nes organiškai apjungia tokias sąlygiškas, įvairias veiksmo erdves kaip vienas nuo kito pavargusių sutuoktinių Henriko (Sakalauskas) ir Aleksandros (Dapkūnaitė) namų valgomasis, Gydytojos urologės (Bičiūnaitė) kabinetas, o taip pat ir visų samokslininkų, susitarusių „užlenkti“ Henriką, susirinkimo vieta – baras. Susidaro įspūdis, jog vis pasikartojantis spektaklyje vaizdinys – stalas ir aplink jį besisukantys veikėjai, kurie čia prisėdę bendrauja, geria ir valgo, yra tarsi paskutinės vakarienės įvaizdis. Toji vakarienė ne tik skirta Henrikui, švenčiančiam gimtadienį, bet ir visiems kitiems veikėjams, išdavikiškai laukiantiems artėjančios Sakalausko personažo mirties. Tokia biblijinė aliuzija ne atsitiktinė, nes spektaklyje bendraujančių veikėjų kalbose nemaža temų, susijusių su religija ir tikėjimu.

Aktoriai šiame spektaklyje vaidina visuomenės tipažus. Juos galima sugrupuoti į dvi konflikto puses – auką ir žudikus. Įdomu, kad lyg ekspresionistiniame kine šiame spektaklyje žudikai neretai pasirodo šešėlių pavidalais (ant minėtos baltos klostuotos užuolaidos). Šešėliai čia – ne tik efektinga priemonė, bet kartu tai ir salygiškas grėsmės, artėjančios mirties ženklas.

Arūnas Sakalauskas kuria į vertybių krizę puolusio ir į žmonos bei jos samdinių pinkles patekusio intelektualaus vidutinio amžiaus vyriškio vaidmenį. Ir dera pasakyti, jog aktoriaus ramiais, psichologiškai niuansuotais vaidybiniais gestais lipdomo Henriko paveikslas, nors ir neišvengia keletos erzinančių pabrėžtinai teatrališkų pozų, labai įtaigus. Gal čia „kaltas“ tas netikėtumo ir naujumo momentas, kai šiame spektaklyje Sakalauskas griauna stereotipišką savo kaip itin teatrališko aktoriaus įvaizdį?

Likusių veikėjų tipažai „plokštesni“. Lyg jų pačių šešėliai. Ypač „plokčią“ tipažą spektaklyje vaidina Severija Janušauskaitė. Jos Beatričė – „blondiniško“ elgesio mergina, kuriai nepaprastai svarbu, kad kas nors pasakytų „tu ne kvaila“. Bet šiuo klausimu Karlas taikliai rėžia: „Idiotas, kuris suvokia esąs idiotas, vis tiek lieka idiotas!“ Parodoksalu, bet šis „plokščias“ moteriškos lyties idiotas yra vienintelis žudikų grupės veikėjas, kuris jautriai ir jausmingai atskleidžia pasmerktajam visą sąmokslo tiesą. Nepasitikėdama savimi, Beatričė naiviai tiki ir pasitiki Henriku.

Šalia Beatričės dažnai esančio Kunigo vaidmenį Vytautas Paukštė nevargdamas nutapo keliais potėpiais: kretantis, linkęs piktnaudžiauti alkoholiu senis nuo pirmųjų savo pasirodymo scenoje minučių sukelia ne itin malonaus ir jaukaus dvasininko įspūdį.

Antrasis aplink Beatričę besisukiojantis veikėjas – Karlas. Šį personažą Jonas Verseckas aktyviai šaržuodamas įspraudžia į ankštą narkomaniškos kūno ekspresijos psicho vaizdinį. Pabrukęs galvą lyg hiena ar šakalas Karlas siekia išsilieti. Tūlžingais žodžiais ir agresyviais veiksmais. Tiesa, jaunasis aktorius tai atlieka kiek perlenkdamas vaidybinę lazdą iki erzinančio utriravimo.

Dar vienas jaunas aktorius Tomas Kliukas kuria Policininko vaidmenį. Šiemet baigiantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisieriaus Rimo Tumino kurse aktorinio meistriškumo studijas Kliukas vaidina kiek absurdišką, pataikaujantį nusikaltėliams visuomenės sergėtojo tipažą.

Aktorių Jolantos Dapkūnaitės Henriko žmona Aleksandra ir Monikos Bičiūnaitės Gydytoja spektaklyje įkūnyja kietaširdes, feministine gyvenimo filosofija persismelkusias moteris. Gydytoja demonstruoja profesinį šaltakraujiškumą. Dapkūnaitės Aleks parodo moteriškos širdies žiaurumą – juk tai ji, kaip paaiškėja, išsigandusi senstančio kūno ir dėl to nebepasitikėdama savimi bei šeima, užsakė savo vyro nužudimą.

Keista, bet Keltininko–Taksisto vaidmuo, kurį spektaklyje kuria Vytautas Kaniušonis, gilesnės prasmės, negu gudrus sąmokslininkų vadeiva, neturi. „Keltininkas“ spektaklyje tėra tik Taksisto personažo pravardė. O juk Keltininko įvaizdis iš esmės talpina asociacijas su mitiniu graikiškuoju Charonu, mirusiųjų sielas gabenančiu per mirties upę į Hado karalystę. Jis tarsi tarpininkas tarp realaus ir anapusinio pasaulio, susirenka tuos, kurie be gyvasties dar yra praradę ir tikėjimą, viltį bei dvasines vertybes. Šie prasminiai klodai spektaklyje nėra išryškinami. Gaila, bet nemažai veikėjų lūpomis ištartų tekstų taip pat yra netekę savo įtaigos ir svorio. Užtat žiūrovas yra juokinamas Radži dainelėmis.

Spektaklio pabaigoje – intriguojantis režisieriaus sprendimas. Po jau mirusio Henriko metafizinės akistatos epiloge su žmona ir suvokimo, jog mirtis nėra sapnas, žiūrovui pateikiamas siurprizas: paskutinėje scenoje po gan ilgokos tamsos užsklandos vėl užsidegus šviesai regime nustebusį, pasimetusį Henriką ir netikėtai pasirodžiusį naują veikėją – Vladimiro Jefremovo Daktarą. Baltu chalatu vilkintis Daktaras pakviečia Sakalausko personažą „užeiti“. Tik kur reikia užeiti sutrikusiam Henrikui taip ir lieka nelabai aišku.

Ar tik nebus prisišaukęs Henrikas savo eretiškomis kalbomis patį Dievą? Regis, „Keltininko“ pabaigoje teigiama, jog po mirties Jis yra. Ateina baltu chalatu ir lyg gydytojas paklausia, ar viskas gerai.