Keli tikrovės bitai iš „Dievas yra DJ“

Kas yra tikrovė? Tai senas filosofinis klausimas, į kurį bando atsakyti kiekvienas filosofas nuo Platono laikų. Ir galėtum ramiai palikti jį akademikams, jei ne kasdien tave supanti virtuali realybė, pradedant moters ašaromis, baigiant politine propaganda žiniasklaidoje. Kaip priimti sprendimus, kuo vadovautis? Su internetu ir kompiuteriniais žaidimais augusi karta bando rasti savo atsakymus spektaklyje „Dievas yra DJ“ OKT studijoje.

Žodis virtualus į lietuvių kultūrą atkeliavo iš anglų kalbos, paplito kartu su skaitmeninėmis technologijomis. Anglakalbiai virtualų suvokia dvejopai. Visų pirma – kaip fiziškai neegzistuojantį, bet skaitmeninių technologijų pagalba atrodantį, kad toks yra. Todėl skaitmenines nuotraukas vadiname virtualiomis, arba virtualiu laikome kompiuterinių žaidimų pasaulį. Lygiai taip pat virtualiu galima laikyti reiškinį, kuris nevisiškai ar netiksliai atitinka savo apibūdinimą, kitaip sakant yra neišsipildęs, tariamas, įsivaizduojamas. Dėl kasdienėje praktikoje persipynusio angliško ir lietuviško žodžio vartojimo mes dažnai ignoruojame antrąją reikšmę ir šit, patys to nejausdami pasimetam tarp spekuliacijų. Kamilės Gudmonaitės spektaklis kaip tik apie tai.

Jauna, dar studijuojanti režisierė spektaklį kūrė pagal vokiečių dramaturgo Falko Richterio tekstą. Po premjeros ji sakė: „Manau, kad „Dievas yra DJ“ nėra gera pjesė. Su daug kuo aš nesutinku. Stačiau ją diskutuodama su autoriumi“. Bingo! Lietuvoje režisieriai mėgsta rinktis jiems pernelyg patogias pjeses, dramaturgą laikyti autoritetu ir jo žodį priimti kaip davatkos kunigo pamokslą. Matomai tokiomis sąlygomis kūrėjus ištinka autoriteto paralyžius, belieka tik imti ir pastatyti tai, ką parašė autorius. Bet juk tau literatūros inscenizacijos neįdomios, daugiau prasmės už dramos tekstą neturi. Gudmonaitė išvengia šių nelemtų klaidų, diskusija su pjesės autoriumi jai padeda pasiekti žiūrovą.

Taigi, kas vyksta OKT studijos scenoje? Kai įeini, tave jau filmuoja ir rodo videoprojekcijoje ant sienos – patekai į realybės šou, kur gyvena JIS ir JI. Juodai paprastas jaunikaitis ir juodai elegantiška pupytė. Jam dar pridėkim ultramoderniškus pink kedus, jai – pigų peroksidinį peruką ir abu puikiai pataiko į šiandien ir cool. JIS yra didžėjus, JI – videomenininkė. Jie paaiškina, kad jų kambarys įrengtas galerijoje ir žmonės visą laiką gali juos stebėti. Jų gyvenimo erdvė lyg tiesiai iš Ikėjos (scenografė Beatričė Mockevičiūtė): kampas su garso įranga, lova, stalas, lėkštė, mikrobangų krosnelė. Jie pasakoja ir iliustruoja savo gyvenimą. Jie tiesiog šaunūs ir jiems už tai moka. O gal jiems moka už bet kokį išvirintą projektą?

Spektaklio pradžioje jie apibrėžia esmines išgyvenimo sąlygas: „keisti savo tapatybę…“. JI puikiai įvaldžius realybės šou taisykles – kad būtum įdomus, turi veikti daug, daryti viską, kas tik ateina į galvą. Jovita Jakelaitytė nesustodama tiražuoja pozas, patrauklaus elgesio gestus (tai, ką matydami paprastai sakome „teatras“), neužsičiaupdama žeria veiksmą puikinančius komentarus ir potencialaus „gero meno“ idėjas. Jos personažas yra tas, kuris valdo. Debiutuojančiai aktorei tai rimtas iššūkis, bet ji sėkmingai susitvarko – JOS hiperaktyvumas ir paviršutiniškumas gali net sunervinti, bet Jakelaitytė nepasiduoda publikai. Kad ir kas įvyktų, rodos JI nė kiek nesuabejoja, kad kas nors su ja nėra puikiai. Padavusi mirštančios mamos laišką, šauna JAM užduotį: „Skaityk šitą laišką kaip aklas berniukas“.

Kaip skaito aklas berniukas? Tau ši nesąmonė gali prasprūst pro ausis, bet ją tikrai suvoksi, kai JIS akimirkai susimėtys. JIS bando suprast ir stengiasi išpildyti tai, ko JI nori. Aurimas Bačinskas, taip pat scenos debiutantas, visiškai įtikina. Dėl specialiai pasirinktos subtilios jo raiškos Gudmonaitės darbas yra svingas tarp blefo ir tikrovės. Kai JI paviršutiniškai keičia žaidimo taisykles, JIS nuoširdžiai pasiduoda JOS manipuliacijoms. Tai stebėti nejauku – JI kuria tariamą pasaulį, kurį JIS išgyvena iš tikrųjų. Dalykai nebūtinai turi būti tikri, kad juos išgyventum – užtenka tikėti, kad jie tokie yra.

Spektaklyje JOS manipuliacijos turi skirtingų spalvų. Videoprojekcija parodo kūdikį įsčiose, lyg tai būtų ultragarsinio tyrimo vaizdo įrašas. JI tai mato planšetėje, prisideda ją prie pilvo – ekranas atrodo, lyg būtų tiesioginis langas į JOS vidų. Tylėdama ji žiūri į JĮ ir laukia jo reakcijos. Situacija, kurią Falkas Richteris pjesėje užrašė žodžiais, tu niekada nepatikėtum – šiandien ji atrodo kaip prasta simbolinė manipuliacija. Gudmonaitė ją paverčia gyva be žodžių, šiuolaikinio teatro priemonėmis – pasinaudodama technologijomis ir aktorių kūnais, sugretina virtualią ir fizinę tikrovę. Tai veikia taip pat, kaip Rusijos žiniasklaidos propaganda – abejoji, bet matai, vadinasi – tiesa. JIS glosto virtualų kūdikį. Tai stebėti yra keista – JI kuria tariamą pasaulį, kurį JIS išgyvena iš tikrųjų. Dalykai nebūtinai turi būti tikri, kad juos išgyventum – užtenka norėti, kad jie tokie būtų. Savo darbe tuo meistriškai manipuliuoja propagandistai.

„Dievas yra DJ“ yra labai dinamiškas, JO ir JOS pasaulyje nuolatinė kūrybą, scenoje – nesustabdomas kismas. Viskas jiems yra naujas projektas, taigi ir naujas produktas – vaizdo klipas, knyga „Netikri prisiminimai“ ir tas pats būsimas kūdikis. Čia viskas daroma vardan vienintelio tikslo – viską paversti produktu. Tokioje situacijoje išryškėja, kad režisierės ir dramaturgo kuryba turi bendrą vardiklį – tikrovės sampratą. Gudmonaitei ir Richteriui tikra yra tai, ką žmogus daro savaime, be jokio išorinio tikslo. Jiems abiems rūpi, ar projektų ir produktų pasaulyje tai įmanoma. Bet šiame darbe labai ryški ir socialinė dimensija – ar tai įmanoma, kai žmonės nuolat yra santykiuose su kitais, kur vieni nuolat iš kitų kažko nori?

JI jaučiasi puikiai, o JIS jaučiasi blogai. Sąmoningai ar nesąmoningai JIS sukuria analogišką manipuliaciją, tik dvasinę prievartą čia pakeičia fizinė. Jis sako, kad tuoj sukurs naują vaizdo klipą ir puola ją lovoje. Šitame projekte jie gali viską, bet negali dulkintis. JI priešinasi, JIS toliau puola, ji iš tiesų išsigąsta. Puikusis pasaulis dūžta, JI nebesugeba pabėgti, ji išgyvena. Lygiai taip pat, kaip JIS išgyveno virtualų pasaulį, JI dabar išgyvena realų. Kartais dalykai turi būti tikri, kad apskritai ką nors išgyventum.

„Dievas yra DJ“ – viena valanda, su dviem debiutuojančiais aktoriais, dar nespėjusia klišėmis aplipti vaidyba ir įdomiai traktuojama medžiaga.