Keista čia, „Po ledu“

Spektaklis „Po ledu“ pažeria stiprios socialinės kritikos. Režisierius iškelia opią nūdienos visuomenės problemą. „Kolektyvinės sąmonės obsesijos sugriovė mūsų tapatybę“, – teigia A. Areima. Kitaip tariant, tampame savo profesijos ir aplinkinių lūkesčių vergais, beveidžiais sraigteliais. Pagrindinio personažo verslo konsultanto Pauliaus Nieko paveiksle žiūrovas atpažįsta save.

Šoko terapijos seansas

Nuo pirmųjų žingsnių į salę iš žiūrovo atimamas užliūliuojantis saugumo jausmas. Tamsi ir klampi Artūro Bumšteino muzika kelia nerimą ir kviečia bristi per šokčiojančių tuščių mineralinių buteliukų jūrą. Tuščių buteliukų bildėjimas kartu su aktoriais Roku Petrausku, Tomu Rinkūnu ir Dovydu Stončiumi per pusantros valandos išklojo tuščio gyvenimo viziją.

Inovatyvios A. Areimos dramaturgijos priemonės žiūrovą paverčia įkaitu. Čia nėra scenos platformos, tad žiūrovas tarsi pats atsiduria scenoje, apšviestas rampų šviesos ir įmestas į šoko terapijos seansą. A. Areimos režisuotame spektaklyje „Ričardas II: Post factum“ provokuojanti raiška man pasirodė savitikslė, tačiau šiame vaidinime erzinti žiūrovą tiesiog privaloma. Į veidą išrėkti žodžiai, nepadorūs judesiai, šliūksnis vandens ir žiūrovas tampa tokiu pačiu Nieku, balansuojančiu ant beprotybės lyno, skęstančiu Pauliaus vaikystės traumų ir efektyvumo reikalavimų liūne, telkšančiame jo galvoje. Žiūrovas plaukia Pauliaus Nieko minčių srautu.

Per seni pradėti ir per jauni užbaigti

„Pasaulis gali būti kitoks“, – klykia ant grindų besivoliojantis verslo konsultantas. O kokiame pasaulyje gyvename? Tokiame, kuriame turime būti sau visais žmonėmis, kurių mums reikia. Tokiame, kuriame šeimos kalbasi apie tai, ką ką tik matė per televizorių. Tokiame, kuriame „mažoji bespalvė sesutė, sutrikusi motina ir išsiblaškęs tėvas“ miega ramiai, kai jų sūnus šaukiasi pagalbos iš po storo abejingumo ledo sluoksnio. Tokiame, kuriame belieka tik apsivynioti mikrofono laidu aplink kaklą, nes esame „per seni pradėti ir per jauni užbaigti“ gyvenimą.

„Pasaulis, kurį sukūrėme, skirtas visai ne mums“, – konstatuoja Paulius Niekas. Jis skirtas laikraščiams ir televizijai, kurie įtikinėja, kaip nuostabu čia gyventi. Čia, kur kaip katės, per langą išmestos į kanalą, nerandame už ko užsikabinti ir krentame. Čia, kur atsakyti į visus klausimus pakanka trijų standartinių atsakymų. Čia visi kalba vienu metu, švaistosi protingais terminais, diskutuoja kiekvienas savo tema. Čia tavo laisvalaikis prasmingas, nes po darbo gali paskraidyti parasparniu, sumontuoti biurą, pabėgioti laiptais ir vėl paskraidyti parasparniu. Reklamos žino, jog prekybos centre parduodama saulė, papročiai, regeneruojantis masažas ir Senovės Roma. O meilės pirkti nereikia, automobilis ją suras.

Absurdo išsekinta pasąmonė

Pasitelkęs poetizuotą politiką arba politizuotą poeziją, F. Richteris pasakoja apie verslo konsultantus, kurie yra ne prastesni aktoriai nei A. Areimos trupė. „Jie vaidina, kad yra žmogiški. Jie analizuoja, kokiomis žmogiškomis savybėmis visuomenė žavisi ir treniruoja jas“, – teigė 100 valandų dokumentinės medžiagos apie verslo konsultantus išanalizavęs dramaturgas. „Rodyk motyvaciją, būk pavyzdžiu“, – ekranuose bėga skrydžio į efektyvią veiklą instrukcija. Turi būti beveidis, pasislėpęs greito maisto restorano maišelyje, kitaip tapsi žaidimo „Nužudyk nevykėlį, kuris nereikalingas rinkai“ auka.

Spektaklio veiksmas į kulminaciją šauna tokiu pačiu šviesos greičiu, kaip ir zuja biuro darbuotojai. Nors sudaromas kardinaliai skirtingų nuotaikų dinamikos įspūdis, viską gaubia vientisas riedėjimas į pamišimą. Sufalsifikuota ramybė vis prasiveržia agresijos priepuoliais. Ramų balsą, animacinio personažo cypavimą ir lifto muzikėlę keičia rėkavimas, gargaliavimas, aliarmo signalas ir spengimas. Viduryje istorijos apie pasimetusį ruoniuką personažą užpuola migrena, o smegenys ima mėtyti klaidos lenteles. Paulių Nieką apima isterinio juoko priepuolis, jis pradeda dainuoti, melstis, trypti mėšlungišką šokį. Aktoriai draskosi, per kaktas žliaugia prakaitas, bet to jokiu būdu negalima pavadinti perspausta vaidyba. Net priešingai – jie leidosi į pačias tamsiausias absurdo išsekintos pasąmonės kerteles ir ištraukė iš ten visą bjaurastį dienos švieson.

Pilkoji zona

Aktorių kūnai iškalbingai perteikia psichologines kančias. Nors dėmesys į tuo metu veikiantį personažą atkreipiamas paeiliui, antrame plane liekantis aktorius neapleidžia savo vaidmens. Rėksnys, ramusis ir depresuojantis – taip supaprastintai galėtume priklijuoti etiketes. Tačiau svarbiausia, jog čia nevyksta gėrio ir blogio kova, čia nėra herojų ar piktadarių. Tai atitinka šiandienes realijas, kai pasaulis yra paniręs į pilkąją zoną, visi esame truputį pilni pykčio, truputį vieniši ir truputį Niekas. Bosams – vaikščiojantys eurai, praradę bendražmogiškas savybes.

Ekranuose bėgantys vaizdai papildo ir kone dvigubai praplečia siužetą. Pauliaus Nieko vaikystės prisiminimai sukasi karuselėje, sukasi kartu su viniline plokštele, sukasi mikrobangų krosnelėje ir vietoje urvinių ant laužo kepamos vištos. Iš pirmo žvilgsnio su monologais ir dialogais disonuojantys kadrai kupini ironiškų metaforų. Vaizdo klipą iš devyni vienuolika tragedijos palydi katastrofišku balsu pateikiama istorija apie tėtį, kuris bijo lėktuvų, bet dirba pakilimo tako reguliuotoju.

Nepaisant slegiančio turinio, prisotinto psichodelikos doze, A. Areimos spektaklis nesiruošia panardinti žiūrovo į depresiją. Atvirkščiai – vienu metu stimuliuoja emocijas ir intelektą, reikalauja trumpam išlipti iš savo žiurkėniško rutinos rato ir pamąstyti, kiek tai, ką darome atitinka mūsų vaikystės svajones ar dabartinius troškimus, o kiek esame respektabilaus darbuotojo įvaizdžio iškamšomis. Ir siūlo galbūt net pasvarstyti apie galimybę kažką pakeisti savo gyvenime.