Katė po ledu
„Noriu išjudinti pernelyg aiškius dalykus“, – sako Artūras Areima (g. 1982), mūsų daug žadantis režisierius ekshibicionistas. Ir ima vokiečių eurodramaturgo ir režisieriaus Falko Richterio (g. 1969) pjesę „Po ledu“. Tekstas – kiek jį perpratau rėkiamą ir šnabždamą siauroje OKT kapsulėje (kuri jau pernelyg ilgai įstrigusi siauroje Vilniaus Ašmenos gatvelėje) – svarus, poetiškai (ar politiškai) painus, bet universalus. Tokių ponas Falkas yra sukūręs ne vieną, jį, atrodo, galima vadinti žiniasklaidiniu dramaturgu, karštu pyragėliu, kurie dalijami į kairę ir į dešinę nūdieniame urbanistiniame teatre. Bet jei tokį profesionaliai atsvertą tekstą vis dėlto paims režisierius, pagaunantis gyvenimo kampą, jis užsidegs, taps unikalus.
Paulius Niekas, kaip ir tūkstančiai jo bendraamžių, privalo gyventi pagal visuotinai, demokratiškai nustatytus standartus. Pavyzdžiui, bėgti maratoną ar priimti pabėgėlį į savo namus. Jam pačiam nuo to bus tik lengviau!
Bet vienintelės ir nepakartojamos Pauliaus smegenys, sukurtos Dievo ir Gamtos, muistosi ir veržiasi lauk iš rankomis spaudžiamos galvos, o naujųjų laikų Jozefo K. kūnelis spraudžiasi į gilų krėslą. 12 mikrofonų palinkę ties tuo krėslu ir gaudyte gaudo sudirgusias Pauliaus mintis. Jos – tik Vasaros g. 5 matomais laideliais – transliuojamos į kelis monitorius, kurie demonstruoja atpažįstamą televizinę pasaulio įvykių kroniką su Artūro Bumšteino garsine palyda.
Paulius pernelyg aiškia pavarde Niekas kiek anksčiau, nei mes jį išvystame, yra patyręs kafkiškojo herojaus kančias. Produktyvus auklėjimas, vokiška tvarka ir pareiga, bankų ir teismų sistemos iščiulpė jį, o jis savo ruožtu, matyt, irgi kažką sudorojo, užsitikrindamas sau kaltės jausmą ir kitokias keistas kūno bei sielos metamorfozes.
Aktorius Rokas Petrauskas savo stulbinančią plastiką pasiskolino iš klasikos - iš vabalo Zamzos. Rankos ir kojos kirba, akinukų stiklai ir balsas virpčioja, nugara tuoj prasmegs krėsle – visą ilgą egzekuciją mes priversti stebėti kaip pro mikroskopą. Spektaklyje yra dar du aktoriai ir keletas jų vaidmenų (pasidauginusių gyvenimo ir verslo konsultantų, na, tokių abišalų ir ažubalių), bet jie tik kiek karikatūriškai akompanuoja centriniam veikėjui ir čia itin svarbiai praplatintai/pagilintai ekraninei/garsinei erdvei. Retai teatre šita „patobulinta“ erdvė dera ir vaidina – didelėje ir tikroje scenoje, mano galva, niekada, nes teatras natūraliai neįsileidžia naujų sceninės dėžutės išmatavimų. Tačiau šioje netradicinėje belangėje su keliomis kėdžių eilėmis Kornelijaus Jaroševičiaus videomenas drauge su elektronine muzika tarsi prakerta langelius į gatvę, kurių tu, ieškodamas išsigelbėjimo nuo nemalonios akistatos, gali griebtis – ekranai praktiškai yra viename akiplotyje su gyvu vaizdu.
Paulius Niekas pasakoja matęs pro langą sviedžiamą katę, kuri krenta įbedusi į jį siaubo žvilgsnį ir teškiasi ant gatvės ledo – akys sustingsta jau po ledu. Finale Paulius staiga, krėsle susigraibęs kažkokią kaukę, stojasi ir maunasi keistą guminį vaiko, ne – katės veidelį!
O ant scenos grindų papilta tūkstantis tuščių mineralinio vandens buteliukų, kurie spektaklyje čeža ir veikia tave kaip žiaurus plastikinis arktinis poledis. Mane asmeniškai tikrai veikia, bet nesu tikra, kad ir kitus, atsargiai atsilošusius, žiūrovus taip pat. Nes šis teatrinis seansas ištisai slogus, žiauriai stambiaplanis, rupiai poetiškas, areimiškas.
Areima tik vienoje Pauliaus galvoje gimstančius ir tuoj pat gęstančius vaizdinius klijuoja į lyg ir paprastą išklotinę (čia ji vos ne primityviai patologinė, koridorinė). Bet per kelias ilgas valandas visas tas elementarumas kinta, stojasi ir iškyla jau kaip tam tikra architektūra! Kuri yra nesaugi ir nepatogi, griaunanti ir nauja.
