Kasdienybės potyrių perversija

Šiuo metu Prancūzijoje gastroliuojantis Oskaro Koršunovo teatras kovo 17-18 dienomis parodė du „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ spektaklius Paryžiuje, Malakoff teatro scenoje. Tai ne tik valstybės finansuojamas, kas Prancūzijoje yra kokybės ženklas, bet ir labai gerą vardą turintis teatras. Tuo dar kartą įsitikinau, kai savo draugams, kurių tarpe yra teatrofilų, paminėjau, kad į Paryžių atvažiuoja lietuvių spektaklis. Pirmas jų klausimas: „O kur jis bus rodomas?“ Išgirdę Malakoff teatro pavadinimą, visi maloniai nustebo ir paprašė užsakyti bilietus. Nenusivylė nė vienas. Abi dienas salė buvo pilnutėlė, o po spektaklio publika plojo atsistojusi. Per pertrauką ne vieną nugirdau sakant: „C’est génial, c’est super!“ Ypač įsiminė toks pokalbis. Paauglė mergaitė sako klegenančioms draugėms: „Nu, tikrai fainas spektaklis, veža, bet aš nematau jokių simbolių, nežinau, kaip tą rašinėlį parašysiu…“ Tyliai nusišypsojau, nes pati didžiąją pirmojo veiksmo dalį praleidau dusdama nuo ženklų, aliuzijų, asociacijų, tiek daug jų užgriuvo vienu metu. Pirmiausia – aplinka. Visi lietuviški straipsniai ir interviu vienaprasmiškai teigia, kad tai – picerija. Tiesą sakant, ir aš, užsidegus prožektoriams, pasijutau atsidūrusi „Čili“ picerijoje, kuri nuolat pilna pamokas ruošiančių ir akis vienas prieš kitą vartančių mokinių bei studentų, o už prekystalio skarelėmis galvas apsirišę seksualūs jaunuoliai minko tešlą. Net du pažįstami prancūzai buvo tikri, kad tai duonos kepykla. Kad ir kas tai būtų, karstai ir griaučiai, įmontuoti į jos sienas, krenta į akis. Antra viena svarbiausių režisūros detalių, apie kurią sukasi pirmos dalies veiksmas, – tešla; iš jos vienodai nudrėbti abiejų šeimų atstovai (taip pat ir jų genitalijos). Jie ir patys neskiria, kur kieno tešla, kai abu gabalai sulimpa į krūvą. Antroje dalyje tešla, susijusi su materija ir gyvenimu, išsisklaido į miltus, kurie nuo (prieš)pomirtinės kaukės ir nuodų iš pelenų pamažu virsta pelenais, iš dulkių – dulkėmis… Trečias prasmių generatorius – miltų kubilas, kuris taip pat yra ir kunigaikščio karieta, nuosprendžio reiškėja. Kieno miltai tame kubile – Montekių ar Kapulečių? Ne tiek svarbu, nes abiejų jų vaikai nusinuodys tais miltais, iš kurių jų tėvai kepa duoną ar picą, abu bus paaukoti ant to paties neapykantos ir nusistovėjusios bei kunigaikščio saugomos miesto tvarkos aukuro, sumesti į tą patį puodą. Pagaliau ir virtuviniai peiliai, kuriais be paliovos švaistomasi, primena lietuviškoje žiniasklaidoje vaizdžiai aprašomas šeimos dramas su visa jų šlykščia beprasmybe.

Po teatro spektaklių visuomet jaučiuosi pavargusi, tarsi nugyvenusi gyvenimą, o po O. Koršunovo spektaklių jaučiuosi dar labiau pavargusi, tarsi nugyvenusi ilgą, intensyvų ir sudėtingą gyvenimą. Įtraukia kuriama daugialypė prasmių erdvė – viena kitą papildančių prieštarų visuma. Tai ir scenografija, ir muzika, ir keletas vienu metu vykstančio veiksmo plotmių, nuolatinė teksto ir veiksmo konfrontacija. Neįsivaizduoju, ką turėjo jausti vargšai kitataučiai, kurie mėgino skaityti nepaprastai greitai bėgančią subtitrų eilutę. Kai kurie sakė tiesiog metę tai daryti, nes scenos kalba jiems pasirodžiusi pakankamai išsami. Ko gero, čia ir išryškėja daugiasluoksniškumo privalumas – jei nesugebi ar nenori gilintis į visus prasmės sluoksnius, užtenka ir dalies. Pavyzdžiui, už manęs sėdėjo pagyvenusi pora. Jie visą spektaklį leipo juokais, ir nemanau, jog tik dėl to, kad, vyriškiui į nosį patekus miltų, jis visą laiką čiaudėjo. Kiekviena scena, kiekvienas aktoriaus judesys jiems kėlė begalinį juoką, net finalas – kaip antkapio gėlės smaigstomos šakutės arba kaip paskutinė sauja ant karsto barstomi miltai, jau nekalbant apie begalinius tiek su moteriškomis, tiek su vyriškomis genitalijomis susijusius juokus. Šie, tiesą pasakius, gali ir suerzinti, tarsi nebūtų kitų būdų prajuokinti publikos. Tačiau jau seniai nebuvau taip nuoširdžiai kvatojusi. Taigi tiems žmonėms spektaklis pasirodė be galo juokingas, tuo tarpu antroje dalyje mane krėtė šiurpas. Nelaimės nuojauta, kurią ypač stipriai kuria muzika, tapo nepakeliama – gana dažnai pasigirsdavo tarsi iš rankų išslydusio ragelio, nutraukto laido, ryšio, gyvenimo trakštelėjimas, nudiegiantis lyg netekties skausmas, arba agonijos apimtos širdies plakimas. Iš tiesų emocinė spektaklio įtampa milžiniška, gerai, kad viena jo plotmė yra ritmas, judesys ir harmonija. Taigi, kai įtampa tampa nepakeliama, galima „atsijungti“ ir žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, kaip į gerai susuktą videoklipą arba kaip į „Matricos“ muštynių sceną, atsiduoti meistriškai sumontuotų ir ritmiškai vienas kitą keičiančių vaizdų tėkmei bei patirti estetinį malonumą, kylantį iš idealaus judesių tikslumo. Užgniaužusi kvapą stebėjau lėkščių mėtymo arba Romeo, Merkucijaus ir Benvolijaus pokalbio antro veiksmo pradžioje scenas. Prancūzai pasakytų – „hallucinant“. Po spektaklio nusileidau į apačioje esantį teatro barą, kur stalus sustūmusi ūžte ūžė lietuvių bendruomenė. Gražių moterų apsuptas režisierius dalykiškai kalbėjosi su solidžiu pliktelėjusiu ponu. O paskui, nepaisydamas įsisiūbuojančios puotos ir didėjančio triukšmo, jis sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Kaip jaučiatės? Ar esate patenkintas šio vakaro spektakliu?

Galima pasakyti, kad spektaklis didina pagreitį. Tokios gastrolės daug ką duoda. Panašiai buvo su „Vasarvidžio nakties sapnu“. Jį vežėme į gastroles, kurios truko šešias ar net daugiau savaičių, ir tai iš tiesų kokybiškai pakeitė spektaklį. Gastrolės suteikia galimybę spektaklius rodyti labai dažnai ir be galo skirtingai publikai. Be to, kiekvieną dieną repetuojame. Tokios kelionės nėra lengvos tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Pirma, sunku ilgą laiką būti ne namie, antra, nuolat kraustytis, važiuoti… vis kiti viešbučiai, kiti kambariai. Stengiamės nepasiduoti rutinai ir tiek repeticijų, tiek spektaklių metu dirbti kuo neformaliau, kuo kūrybiškiau. Todėl per tą kelionę ne tik kokybiškai išaugo „Vasarvidžio nakties sapnas“, bet ir visavertiškai buvo įgyvendintas spektaklio sumanymas. Tas pats atsitiko ir su „Ugnies veidu“, susiformavo tvirtas spektaklio stuburas. Ko gero, taip atsitiks ir su „Romeo ir Džuljeta“. Ketvirtas gastrolių spektaklis buvo brandesnis.

Kas Jums šiame spektaklyje labiausiai patinka?

Man patinka šio spektaklio vientisumas, kuriama prasmių visuma, tam tikros žaidimo taisyklės, kurios tampa labai asociatyvios. Sumanymas yra radikalus ir apibrėžiantis tokią erdvę, antra vertus, jis suteikia galimybę tarpti Shakespeare’o siužetui, jo tekstui, aistroms. Man patinka ironiškas santykis šitame spektaklyje. Jis iš tikrųjų sugriauna pseudoromantišką Romeo ir Džuljetos istorijos išskirtinumą.

Susidarė įspūdis, kad spektaklyje kur kas daugiau simbolikos, aliuzijų, gal net tam tikro „nekrošiškumo“ nei ankstesniuose Jūsų darbuose. Jūs tarytum kviečiate žiūrovą gerokai pasukti galvą.

Tai galbūt yra pats didžiausias šio spektaklio minusas.

Kodėl?

Todėl, kad spektaklis nėra kokia matematinė lygtis. Tai dalykas, kuris įžiebia vaizduotės kibirkštį ir pats spontaniškai iš jos kuriasi. Nieko nereikia dirbti su galva, galva pati dirba už save. Nekrošius viename interviu yra sakęs, kad spektaklis yra stiprus tiek, kiek palieka atminty. O atminty dažniausiai išlieka tai, ko nesugebame suprasti iš karto.

„7 meno dienose“ spausdintame interviu „Įstabūs ir graudūs!“ (2004.II.13), kalbėdamas apie šį spektaklį ir apie savo kūrybą, sakote, kad Jūsų tikslas yra atskleisti tragišką laiko aspektą, kuris kyla iš tradicijos ir modernumo kolizijos ir kuris tam tikru atžvilgiu apibūdina po 1990-ųjų Lietuvoje išgyvenamo laiko esamybę. Festivalyje „Les Boreales“ minėjote, kad teatras aktualus tuomet, kai išreiškia tai, apie ką žmonės daug galvoja, bet apie ką mažai kalba. Kaip manote, kuo šis spektaklis aktualus užsienio publikai?

Tai parodo publikos reakcija – kaip ji spektaklio klausosi, kaip jį suvokia. Manau, kad tai aktualu ir čia. Gal Lietuvoje mes jautriau šiuo metu išgyvename bendražmogiškus dalykus. Visą Europą yra apėmusi pasaulėžiūros krizė. Šiuo metu daug kas keičiasi, ir kasdien patiriame tam tikrą konfliktiškumą: mūsų nuostatos, įsitikinimai, įsivaizdavimas, kaip viskas turėtų būti, kontrastuoja su tuo, kaip viskas iš tiesų yra. Pačioje Shakespeare’o pjesėje „Romeo ir Džuljeta“ ši kolizija yra ryškiai parodyta, o spektaklyje atskleista dar radikaliau. Teatras apskritai yra linkęs koncentruoti ir sublimuoti, jo užduotis – viską pateikti konkrečiai, įdėti į konkrečią struktūrą. Tam tikru atžvilgiu teatras – kasdienybės potyrių perversija. Tuo jis ir aktualus visiems.

Iš kur semiatės išmonės?

Teatras – nuolatinis kūrybos procesas, jame daug kas ir gimsta. Žinoma, kai ką sugalvoju iš anksto, bet specialiai nelaukiu, kol tai atsitiks, stengiuosi taip organizuoti darbą, kad tai vyktų kiekvieną dieną. Viskas yra procesas, šiek tiek aš jį formuoju, šiek tiek jis mane. Darbas teatre yra kartu ir sunkus, ir įdomus, ir kaip niekur kitur kūrybingas. Rezultatas dažnai būna nepalyginamas su tuo, kas vyko kuriant. Repetuojant kiekvieną dieną į procesą įdedama labai daug, gimsta begalė dalykų. Vienas spektaklis pasiseka geriau, kitas blogiau. Niekad nežinai, kas per spektaklį įvyks, kas neįvyks. Teatras, sakoma, neturi atminties. O darbo procesas tam tikru atžvilgiu lieka. Po to ateina laikas viską sukoncentruoti ir pateikti rezultatą.

Jums nemažai tenka dirbti užsienyje. Kaip tai skiriasi nuo darbo Lietuvoje?

Daug kas priklauso nuo aplinkybių. Tarkime, Stokholme pastačiau tokį spektaklį „Išteisintieji“, kokio nebūčiau galėjęs pastatyti Lietuvoje. Teatre susiduriame su tam tikru kontekstu – trupe, aktoriais, mentalitetu. Pati teatro institucija yra tokia ląstelė, kurią patyrinėjus galima geriau suprasti visuomenę. Šios sąlygos ir lėmė, kad Švedijoje galėjau įgyvendinti idėją, kuri būtų neįmanoma Lietuvoje. Iš tiesų užsienyje darau tai, ką noriu daryti, o aplinkybės lemia, kiek man tai pasiseka.

Kokie yra darbo užsienyje ir Lietuvoje privalumai bei trūkumai?

Užsienyje jaučiuosi laisvesnis, kita vertus, ten esu sutinkamas be jokių išankstinių nusistatymų. Šiuo atžvilgiu ten daug lengviau, ir jaučiu mažiau atsakomybės. Tačiau girdėjimo, supratimo, susikalbėjimo atžvilgiu užsienyje dirbti kur kas sunkiau. Svarbus kalbos faktorius. Dirbdamas per vertėjus negali iki galo paaiškinti niuansų, intonacijų, o tai, ko gero, svarbiausia informacija. Sudėtinga suvokti, kas iš tiesų vyksta, antra vertus, tai priverčia būti atidesniam kitiems dalykams. Mėginu suvokti stebėdamas lūpų judesius, akis. Egzistuoja ir kultūrinis barjeras. Tai didesnė laisvė, bet kartu ir suvaržymas. Dar kitas dalykas yra tas, kad į užsienį dirbti važiuoji kviečiamas, laukiamas. Todėl dažnai sukuriamos ir palankesnės darbo sąlygos.

Abu darbo barai tarpusavyje susiję. Negalėčiau dirbti užsienyje, nedirbdamas Lietuvoje. Tenai dažnai reprodukuoju idėjas, kurias esu subrandinęs dirbdamas su savo trupe. Tačiau iš ten parsivežu begalę patyrimų, kurie išauga į ką nors nauja čia.

Ką laikote savo mokytojais ir autoritetais?Ko iš jų mokotės?

Jų yra ir buvo nemažai, bet tai ateina ir praeina. Mokymasis – tai tam tikras etapas. Teatras nėra akademinė mokykla, jame mažai kanonų, kuriuos reiktų perimti. Dėl to apie tai sunku kalbėti. Mokiausi pas Joną Vaitkų. Sunku pasakyti, ko iš jo išmokau, bet vieno dalyko, kurio jis galbūt manęs ir nemokė, tai tikrai: viskas turi tam tikrą logiką, ir paradoksaliausi dalykai turi savo jungtis. Iš to ir susideda teatras arba daromas spektaklis.

Neseniai Lietuvos institutas Jūsų teatrą apdovanojo pagrindiniu prizu už Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje. Ką Jums reiškia ši premija?

Malonu, kad pastebėjo, įvertino. Per penkerius gyvavimo metus teatras daug gastroliavo. Dabar sumuojam tam tikrus statistinius duomenis ir patys stebimės, kad, pasirodo, net pusė visų suvaidintų spektaklių parodyti užsienyje. O suvaidintų spektaklių buvo daug. Ko gero, mūsų teatras šiuo metu yra daugiausia gastroliuojantis Lietuvos teatras. Svarbu, žinoma, ir kur gastroliuojame. Mūsų teatras nuolat kviečiamas į svarbiausius Europos festivalius ir teatrus. Tarptautinis Avinjono teatro festivalis, Londono festivalis LIFT, Hebbel teatras Berlyne yra svarbiausios pasaulio scenos. Tai didžiulė galimybė parodyti tai, ką mes kuriame, na, o kartu reprezentuoti ir Lietuvą. Jei mums tai sekasi, mes džiaugiamės.

Kokie Jūsų planai po šių gastrolių?

Artimiausias darbas – pristatyti lietuvių kompozitoriaus Vykinto Bieliausko (Baltako) operą „Cantio“ šiuolaikinių operų bienalėje Miunchene. Tai bendras projektas su lietuvių aktoriais ir vokiečių muzikantais. Taip jau atsitinka, kad dažniausiai mūsų spektaklių premjeros įvyksta užsienyje.

Įspūdžiais dalijosi ir su režisieriumi kalbėjosi Eglė Kačkutė, „Literatūros ir meno“ korespondentė Paryžiuje