Karalius smėlio dėžėje

Galima buvo nustebti, kai Oskaras Koršunovas pranešė, jog rengiasi statyti Sofoklio tragediją “Oidipas karalius”, – tai, regis, visiškai svetima jo pastaraisiais metais statytų spektaklių krypčiai. Tačiau ar menininkas turi traukti vienintele neva amžiams nusibrėžta linija, sekti postuluotą teatro tradiciją ir rūpintis vien naująja dramaturgija (jei “pamiršime” prisilietimą prie klasikos – Michailo Bulgakovo “Meistrą ir Margaritą”)? Antra vertus, šią tragediją taip pat galima būtų verti ant kitų jam aktualių temų siūlo – kartų (tėvažudystės) problema, akcentuota nuo “P.S. Bylos O.K.” iki “Ugnies veido”, ir ypač aktuali šiame pastatyme – tikėjimo, kurio problemas jis čiuopė dar nuo “Ten būti čia” ir ypač “Senės”. Už moteriai užduotą klausimą “Ar jūs tikite?” tada vaikinas rizikavo gauti į snukį. Dabar O.Koršunovas klausia, į ką reikėtų tikėti. Pagaliau – ar reikėtų. Rizikos mažiau.

“Apolonui niekur jau nebėr garbės,/ Pražus pamaldumas”, – rečitatyvu traukia Choras spektaklio ištarmę, ir tai yra didžioji tragedija, po kurios Sofoklis ir tuometiniai atėniečiai visgi dar vylėsi, kad Periklio demokratija sugrįš. Tik ne šių dienų O.Koršunovas. Analizuodamas pereinamos situacijos kaitą, jis mintyse prieš spektaklį, dalytose laikraščiams, skelbia šiandienos apokalipsę – tragedija dabar neįmanoma. Nemadinga, tai blogo tono ženklas.

Paradoksas, bet dar pridurdamas, jog tragedija vyksta pamažu ir mes jos net nematome, nes tai yra mūsų kasdienis būvis, prieš keletą metų teigė ir Rimas Tuminas, statydamas tą patį “Edipą karalių”, tik linksmai ir kiek socialiau. O.Koršunovas šįkart režisuoja patį niūriausią savo kūrinį. Visuomenės problemų jis neišsižada, tačiau jos nueina tarsi į antrą ar gerokai gilesnį planą. Nors galiu klysti – gal jos kaip tik yra pirmajame, jei graikų “theatron” laikysime vieta vaizdui. Ir čia jau susipeša bent du gaivalai – tiesa, gaivalais nepavadinsi to, kas kuriama labai racionaliai apskaičiavus. Antikos tragedijai čia atstovauja garsas – Arkadijaus Gotesmano mušamieji, Choro rečitatyvai, kompiuteriais kraipomas balsas. Muzikinos (Antikos rūstybės) daug, bet jos sulig kiekvienu Koršunovo spektakliu tarsi vis mažėja, ji vis dažniau veriama ant keleto greta esančių natų, pagaliau paliekama groti vienam taperiui – Petrui Geniušui “Meistre ir Margaritoje” ar Arkadijui Gotesmanui “Oidipe…”

Vizualusis planas yra ši diena – Oidipui skirtas firmos direktoriaus kostiumas ir gestai, amžiams liekantis brangus laikrodis (turėtų būti “Rolex”?), tas pats Choras, teletabiškai laigantis su milžiniškomis vaikų galvomis (efektinga nemaloniai gąsdinanti scena) ar pasiverčiantis peliukais mikiais. Jūratės Paulėkaitės monochromiška slegianti erdvė – vaikų žaidimo aikštelė – savotiškai transformuoja graikų šventyklą į musmirę, metalinis gaublys primena nevykusią Atėnų agorą: tai Sofoklio Oidipo dažnų kreipinių “vaikai mano” ar “žemės vaikai” vizualinės mutacijos. Visuomenė-Choras kaip vartotojiškai išauklėtos visuomenės infantilus vaisius? Tačiau infantilai virsta bjauriomis pelėmis, ir įvyksta žaislų sukilimas: fantazija apie mašinas, imančias valdyti žmones.
Periklio epochos saulėlydis atsikartoja: demokratijai svarbus buvo valdovas, neišsižadantis savo žodžio ir baudžiantis save už netyčines kaltes, kad taip išgelbėtų maro siaubiamą miestą. Bet jau Pirmoje scenoje Choras atiduoda hitlerjugendišką “Heil!”, tačiau manykime, kad ši autokratija – dėl scenos efekto. Arba, jei jau būtina kastis giliųjų prasmių smėlyje – taip žaidžiama neva demokratija: juk ir Oidipas vietoje skeptro atranda smėlio dėžėje kastuvėlį. Ir popierinę šventyklą, ir kardą, ir visa kita. “Suaugęs vyras smėlio dėžėje – tobulas menininko paveikslas arba politiko karikatūra”, – rašo programėlėje O.Koršunovas. Tačiau tai ne homo ludens visuomenė, ir režisierius anaiptol nežaidžia. Jis preparuoja mitą, ir palaipsniui į sceną įžengia jau literatūros kūrinys, Sofoklio drama, liudijanti atėjus estetiką vietoj religijos.

Kaip tik režisieriui rūpi mitas, jis yra išeities taškas, o ne Sofoklio drama, tas pirmasis, pasak literatūrologų, detektyvas – gal todėl kūrėjams nėra tokie svarbūs žodžiai, juos galima praryti, nukąsti, atsiduoti bendrai intonacijai. Jie yra melodija preciziškam beveik No teatro šokiui, kur perkusijų garsas lydi kiekvieną žingsnį ir gestą, juos gožia tyla, kuomet gimsta efektingiausios ir kupinos išradimų spektaklio scenos (nuostabiausia – Oidipo skrydis visatos sūpynėmis: štai taip turėjo skrieti Margarita į balių pas Šėtoną!). Intencijas interpretuoti mitą išduoda ilga ekspozicija, Choro šokėjų choreografija vietoje dramos stasimų (pamanai, galėtų būti puikus šiuolaikinio šokio kūrinys, tik veltui prabylama) ir pats atsiribojimas su vaikiškais animacinių filmų herojais. Net Korifėjus čia virsta milžinišku meškiuku (mylimiausias Oidipo žaislas, galintis komentuoti jo elgesį?), o Teiresijas – įsikibusiu lyg grifas į kuprą ilgasnapiu Buratinu su auksiniu rakteliu (nors nelyginamai efektingesnis yra jo ir Gotesmano bliuzas-prakeiksmas). Kas tai – vaikiškos mūsų visuomenės mitai, šaknys ar jos nebrandumas? Palikime tai spręsti kiekvienam, man jie ir liko Sfinkso mįsle, už kurią gyvybės neaukočiau. Nes teigti, kad tai yra tarpais efektingas kitoniškumo siekis, būtų paprasčiausiai negražu prieš antikinę harmoniją, kuriai čia atstovauja visą spektaklį sėdintis avanscenoje Laimono Noreikos Piemuo, visų daiktų matas.

Bet Koršunovas išties spjauna į tą harmoniją, šiandien katarsio žiūrovas nesulauks ir jo nenusipelno – nebent būtų apsigimęs mazochistas, pamilęs aliuminio spalvos estetiką ir kiek keistokas, sunkiai prasminiai besiklijuojančias žanrų sandūras. Jos jau seniai tapo kasdienybe, tačiau garbę Apolonui galiausiai pamina Arūno Sakalausko Tarnas, ne be grotesko pasakodamas natūralistinį Oidipo finalą: imi įtarti, kad tiek ta tragedija kūrėjams ir rūpėjo. O ką iš pradžių teigė? “Siaubiakų” ironiją? Ko gero, taip. Įdomu, kad tas pats A.Sakalausko Tarnas R.Tumino spektaklyje visiškai atsiribodamas nuo tragedijos kaip tik ją ir sukūrė. Čia – ją panaikino begemotiškais “Meistro ir Margaritos” stiliaus pasažais. Finale Dainiaus Gavenonio Oidipas, kaip anksčiau Jūratės Onaitytės Jokastė, nubraukia mitą ir bando keliauti prie Sofoklio literatūros. Kuo daugiau scenoje graikų teatro atributų, tuo mažiau lieka mito, tikėjimo ir daugiau – literatūros. Taip mitas užsiveria ir tampa nefunkcionalus: tragedija iš tiesų neįmanoma. Arba tragedija yra mito irimas.

Čia reikėtų priminti mito genezę ir jo paskirtį, kalbėti apie tai, jog mitai kuriami ne vien norint paaiškinti pasaulį, bet ir sukurti tvarką. Graikų giesmė (“nomos”) ir yra skirta pastatyti namams. Tačiau tai visiškai nebūtina tęsti, nes nuo pat pirmos scenos matome, jog namų nėra. Oskaras Koršunovas šįkart elgiasi kaip mitologas, mitų tyrinėtojas, jis mitą interpretuoja, bene pirmąkart savo kūrybinėje biografijoje taip aiškiai atsisakydamas scenoje kurti pasaulį. Šiame košmare tragedijai ne vieta, teatras jos dėka virstų tik gražia žaidimų aikštele norintiesiems trumpam užsimiršti ir apsigauti. Režisierius teisus sakydamas, kad vaikai kuria tobulą teatrą. Po to juos pašaukia namo valgyti pietų ar žiūrėti multikų. Menininkus atsiriboti pašaukia filosofiniai diskursai ir bandymai viską suvokti bei paaiškinti perdėm racionaliai. Čia nebus mirties. Tuo ir skiriasi suaugusiųjų ir vaikų darželiai.