Kapitalizmas yra DJ
OKT premjera „Dievas yra DJ“ vyksta Vilniaus Ašmenos g. salytėje, nors galėtų vykti ŠMC ar TV studijoje, kur filmuojamas ir išsyk transliuojamas realybės šou su žiūrovais.
Šis vokiečio Falko Richterio kūrinėlis nestebina taip, kaip kita dabar irgi OKT rodoma jo pjesė „Po ledu“, nes panašių dvasinių charakirių esame prisižiūrėję per televizorių. Kai švarutėliai aktorių J. Jankelaitytės ir A. Bačinsko Ji ir Jis, videomenininkė ir didžėjus, praneša mums, kad čia pat, net ne už stiklinės sienos, o už kelių žingsnių, pradės įgyvendinti projektą „jauna šeima“, praktiškai žinome viską iš anksto. Tik neaišku, iki kokio laipsnio šita „mikrobanginė“ bus įkaitinta (žiūrovai vaišinami karšta pica).
Studentė režisierė Kamilė Gudmonaitė įkaitina iki aktoriaus kūno be figos lapelio (dabar teatre madinga nurenginėti ne moteris, o vyrus). Iki spurdančio žmogaus gemalo vaizdo projekcijoje. Iki muštynių ant lovos.
Bet Richteris tekste kelis kartus pasako: keista, tiršto realybės šou žiūrovai labiausiai balsuoja už herojus, kurie ramiai, nieko neveikdami ir nekalbėdami guli. Taip, ačiū Dievui, spektaklis ir pasibaigia.
O prasideda, žinoma, aktorių kabinėjimusi prie čia pat sėdinčių žiūrovų. Labas, kaip ir kas ir kodėl? Jūs turbūt – pora? Kaip susipažinote – labai romantiškai? Oi, visai ne, – atsako pora, ir aktoriai atstoja…
Žmogaus ausis nustoja girdėti didžėjaus miksuojamą muziką, nes kai kurie garsų sluoksniai susikerta, persikloja ir susinaikina – maždaug taip aiškina Richteris žmogaus fiziologijos, savo teksto, tą tekstą vaidinančiųjų ir jo atėjusiųjų išgyventi, bet neišgyvenančių mįslę.
