Kaip žaidimas smėlio dėžėje

Mariaus Ivaškevičiaus „Malyš“ Oskaro Koršunovo teatre

Ieškodamas kalboje giminiškų žodžių (nors iš tiesų dažniausiai juokindamas kalambūrais ir tautologijomis), pagrindinis Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Malyš“ personažas turbūt mokosi pažinti pasaulį. Mokosi kurti savo gyvenimą. Kad tai jam nepavyks, galima nujausti iš pat pradžių, kai, dar mažam esant, jo mama bando išsiaiškinti, kodėl paprašytas nupiešti namą jis nupiešė tvorą. Nes namas – nuo žodžio „namai“. Namai Ivaškevičiaus pjesėje – nevienareikšmė, talpi sąvoka ir neabejotina vertybė. Ir kaip tik tuo pat metu, kai Nacionaliniame teatre „europiečiai“ sarkastiškai ir kone su pasišlykštėjimu košia pro dantis „Kas yra namai?“, apie tokius dalykus ramiai ir jautriai kalbantis spektaklis iškart patraukia savo pusėn. Dar keletą taškų įrašyti spektaklio sąskaiton turbūt iš anksto buvo pasirengęs bene kiekvienas žiūrovas, atsižvelgęs į tai, kad „Malyš“ – lietuviška pjesė, o ją režisuoja pats autorius.

Pliusus dėlioti, be abejo, – labai malonu, jų būtų galima surasti ir daugiau, tačiau kaip atrodo pats spektaklis? Pirmiausia į galvą šaunantis apibūdinimas – „žaislinis“. Režisierius sugalvoja netikėtą, įdomų kontrastą: vienas tragiškiausių mūsų istorijos laikotarpių ir dramatiški dviejų šeimų likimai spektaklyje vaizduojami vos ne kaip žaidimas smėlio dėžėje. Tačiau šis kontrastas įgauna ne groteskišką, o greičiau švelniai ironišką ir elegišką skambesį, dramatiškėjantį tik pačioje pabaigoje. Scenoje – dvi baltos platformos, ant jų – du balti kubai-stalai, o už jų – du balti reljefai su simetriškai įspaustais piešiniais, vaizduojančiais įvairius buityje naudojamus daiktus ir, žinoma, svarbiuosius kailinius bei kepurę (scenografė Jūratė Paulėkaitė). Vienoje pusėje – Nastios ir Lionios namai Sibire, kitoje – Tėvo ir Silvijos Lietuvoje. Atrodo, tereikia tik pusmetrį stumtelėti vieną platformą kitos link, kad jos susijungtų… Deja, taip tik atrodo.

Iš pradžių tokio naivumo yra kupini ir visi personažai (aišku, išskyrus tipišką Tatjanos Liutajevos vaidinamą tarybinę kolūkio pirmininkę Nastią). Jaudinančioje į Sibirą ištremiamo Tėvo (Arvydas Dapšys) atsisveikinimo su dukterimi Silvija (Gabrielia Kuodytė) scenoje dar lyg ir justi Tėvo, vis kartojančio, kad greit grįš, ir Silvijos nerimas. Tačiau iškart po to Tėvas, nerūpestingai krypuodamas į traukinio dundesio ir romantiškos Gintaro Sodeikos muzikos taktą, visai smagiai svarsto apie tai, kaip juos, tremtinius, pavargusius ir neturinčius daiktų, netrukus grąžins atgal. Paskui jis daugiausia kalba apie kepurę ir kailinius, atrodo tarsi apsėstas šitų minčių, ir tai sukelia komišką įspūdį, nors už žodžių slepiasi dramatiškas siekis išgyventi, išlikti. Apskritai visas Ivaškevičiaus pjesės tekstas toks „dvigubas“: kalba įvairiais būdais (metaforomis, poetiniais apibendrinimais ar šiaip lingvistiniais žaidimais) maskuoja tikruosius personažų išgyvenimus. Juo sunkiau aktoriams, turintiems iš kalbos subtilybių išlukštenti vaidmenų branduolius.

“Neaiškiausias“, nors, kita vertus, turbūt išraiškingiausias personažas – Dapšio Tėvas. Sunku suprasti, ar jis iš tikrųjų pamilsta Nastią, kada ir ar išvis namų ilgesį nugali naujos laimės skonis. Pjesės tekstas lyg ir skatintų galvoti, kad iš pradžių jis puoselėja viltis sugrįžti, o vėliau susikuria iliuziją ir įsikuria joje. Tačiau režisierius ir aktorius Dapšys, modeliuodami vaidmenį, regis, sustoja pusiaukelėje. Be to, aktorius taip mėgaujasi kiek nepadoraus amanto įvaizdžiu, kad pamiršta ir Silviją, ir pačią Nastią.

Abu moterų vaidmenys plėtojami nuosekliau. Nors realiai spektaklyje Liutajevos Nastia ir Kuodytės Silvija nesusitinka, tačiau visą laiką stebi viena kitą, reaguoja viena į kitos gyvenimo įvykius, varžosi, pavydi, paskui dalijasi laime ir galiausiai abi lieka savaip išduotos, vienišos. Abi supranta, kad negali taip paprastai vieno žmogaus pakeisti kitu, tik Nastia į tai reaguoja ne taip skausmingai kaip Silvija. Silvija šią patirtį įgyja subręsdama, atsikratydama naivumo, o Nastia – atvirkščiai – tarsi sugrįždama į jaunystę ir susigrąžindama švelnumą.

Algirdo Dainavičiaus Lionia iš mielo ir žavaus „malyšo“, spektaklio pradžioje didelėmis rudomis akimis baikščiai stebėjusio publiką ir kitus personažus, pabaigoje tampa agresyviu, isterišku bailiu, draskomu nepakeliamos pasirinkimo galimybės: o kas, jei čia netikrasis jo likimas? Nors jis ir stengiasi prigyti, bet veltui. Kita vertus, tas „(ne)prigijimo“ procesas spektaklyje nėra išryškintas. Tačiau šiuo atveju vėlgi reikėtų atsigręžti į pjesę, kurioje dažnai labai svarbūs dalykai išsakomi tarsi prabėgom, lakoniška ir – svarbiausia – grynai literatūrine, „nematerialia“ metafora. Pavyzdžiui, kai kas paaiškėja tik perskaičius autoriaus remarkas (ar ne todėl spektaklio programėlėje išspausdinta visa pjesė?). Tad ir Ivaškevičiaus pasirinktos taupios režisūrinės priemonės, viena vertus, imponuoja (nes neužgožia poetinio teksto ir rodo autorių nesiekiant žūtbūt prigalvoti ką nors, kas liudytų „režisavimą“), tačiau, kita vertus, kartais trukdo iki galo suvokti tai, kas vyksta.