Kaip virsti žmogumi?
OKT/Vilniaus miesto teatre parodytas Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“ tapo, regis, paskutine sezono premjera, vainikuojančia išties skurdokus lietuviško teatro metus. Šiemet teatras ir vėl praleido galimybę imtis meninio šalies žmones jaudinančių temų tyrimo. Baimė ar nenoras peržengti profesinių tradicijų, turiningai maištauti, užgniaužtas jaunųjų poreikis neigti vyresniuosius – tokia mūsų senstančio teatro tikrovė.
Šiame kontekste airių absurdo dramaturgijos klasiko Samuelio Becketto „Paskutinės Krepo juostos“ atsiradimas atrodo įdomus. Pjesėje autorius apnuogina du bet kuriam gyvam teatriniam organizmui rūpimus klausimus: laiko tėkmę ir jos nulemtą tapatybės netvarumą.
Susiduria trys epochos
O. Koršunovo kūrinys įdomus ir kitais aspektais. Pjesėje pasenęs Krepas klausosi įrašo, kuriame jis užfiksuotas prieš tris dešimtmečius kalbantis apie dar ankstyvesnę savo jaunystę. Spektaklyje taip pat susiduria asmenybės iš trijų epochų: 44 metų režisierius O. Koršunovas, 72 metų aktorius Juozas Budraitis ir praėjusio amžiaus vidurio dramaturgas S. Beckettas.
Airių dramaturgas yra sakęs, jog pjeses stengiasi rašyti taip, kad režisierius turėtų kuo mažiau galimybių keisti jų struktūrą. Todėl buvo įdomu, kaip su jo tekstu elgsis O. Koršunovas, anksčiau nesyk laisvai perdėliojęs pasaulinę dramaturgijos klasiką.
„Paskutinė Krepo juosta“ – akistata su prabėgančiu gyvenimu ir neišvengiamai artėjančia pabaiga.
Spektaklyje matome seną, ligotą nevykėlį, kuris klausosi prieš tris dešimtmečius įrašyto savo balso. Jis – rašytojas, per pastaruosius metus tepardavęs keliolika savo knygos egzempliorių užjūrio bibliotekoms.
Į publiką sviedžia bananą
Su S. Becketto tekstu režisierius elgiasi gana pagarbiai – laikosi daugumos dramaturgo nuorodų ir pastabų. Spektakliui dar neprasidėjus J. Budraitis jau sėdi ant vienos iš kėdžių žiūrovams skirtoje erdvėje, skamba Gintaro Sodeikos atmosferinės muzikos kompozicija.
Užgesus šviesoms Krepas pakyla ir krenkšdamas, sunkiai alsuodamas, šelmiškai sukikendamas nulinguoja į nedidukę OKT repeticijų salės kampe vizualiųjų menų kūrėjo Dainiaus Liškevičiaus sukomponuotą erdvę – prie stalo su juostiniu magnetofonu ir siauru spinduliu erdvę apšviečiančiu staliniu šviestuvu.
Iš užrakinamos skrynelės Krepas išsitraukia bananą, su pasimėgavimu jį nulupa, įsikanda ir eina paerzinti publikos. Negana to, žievę J. Budraičio personažas sviedžia žiūrovams ant galvų. Dar vienas bananas. Šįsyk Krepas – ne toks žaismingas: nervingai nulupa žievę, atžagaria ranka ją numeta auditorijos link, pasislepia kampe ir lyg sudirgęs žiurkėnas paskubomis sugraužia vaisių.
Tada jis nuslenka už žiūrovų nugarų, kur tamsoje girdime lygiai taip pat dirgliai atidarinėjamą butelį ir godžiais gurkšniai ryjamą gėrimą. Matyt, alkoholinį, nes išgėręs Krepas nusipurto, giliai atsidūsta, rūgteli ir nerangiai nušlepsi atgal prie stalo. Išima juostą, vargais negalais ją uždeda ir pasigirsta įrašas.
Čia išsyk pamatome (tiksliau, išgirstame) bene vienintelį ryškesnį O. Koršunovo interpretacinį veiksmą, kuris pjesę, galima sakyti, apverčia aukštyn kojomis. Nors remarkose autoriaus nurodyta, kad iš juostos sklindantis balsas – tvirtas ir pompastiškas, įraše mes girdime pavargusį, gergždžiantį J. Budraičio Krepo balsą.
Mirtį aiškina savaip
Priešindamas aktoriaus fizinę ekspresiją ir emocinę išraišką O. Koršunovas savaip aiškina mirtį: senėjimo, girtėjimo, fizinio degradavimo procesas pateikiamas kaip minties, sąmonės blaivėjimas, tapimas žmogumi.
Krepas iš nevalyvo, pasišiaušusio primato, garsus leidžiančio neandertaliečio, bananus kampe godžiai ryjančio graužiko, suvaikėjusio senuko, negalinčio atsidžiaugti žodžio „špūlė“ skambesiu, piktdžiugiškai kikenančio, kai į publiką sviedžia banano žievę, pamažu virsta žmogumi.
„Geriausi mano metai jau praeity. Tačiau nenoriu jų sugrąžinti“, – paskutinėje scenoje, J. Budraičiui susmukus ant kėdės, iš įrašo jau skamba raiškūs, tvirti, mirties neišvengiamybę suvokiančio ir sąmoningai jai atsiduodančio žmogaus žodžiai – tai savotiška sąsaja su toje pat erdvėje rodomu spektakliu „Dugne“.
Besisukdama juosta cypia, gergždžia, kaip ir pats Krepas spektaklio pradžioje, kol galiausiai nutrūksta…
Aktorius nepasikorė. Ir dainos nesugadino. Sentimentalu? Patetiška? Galbūt. Bet ar ne toks būna prabėgęs laikas?
