Kaip apgauti vienatvę

Ilgai lauktas pavasaris neatnešė trokštos atgaivos. Net ir teatras į vasarą išlydėjo ne pačiomis džiugiausiomis natomis. Kai kurie teatrai nuliūdino pasikartojančiu alergijos kūrybiškumui priepuoliu, o kiti – tiesiog pasirinkę širdį draskančias dramas. Tarp pastarųjų ir OKT, paskutinėmis gegužės dienomis parodęs paties Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Paskutinė Krepo juosta“.

„Paskutinė Krepo juosta“, drama apie nugyventą gyvenimą, pasirinkimus, kuriais nesididžiuojama, prievolę gyventi su praeitimi ir be ateities, regis, vienas skaudžiausių ir liūdniausių Samuelio Becketto kūrinių. Ir čia netrūksta autoironijos, sukurtas kiek komiškas personažas, tačiau visas juokingas elgesys dramoje pamažu tampa tragiškas, o kiekvienas ekscentriškas veiksmas įgyja naują prasmę – tai, kas iš pradžių juokino, tampa patirties, savo paties pasirinkimų prislėgto seno vyro vieninteliu būdu būti, ir gal net ne gyventi, o egzistuoti laukiant pabaigos. Tokia slogi atmosfera neblogai dera su visai neseniai režisieriaus pastatyta Justino Marcinkevičiaus „Katedra“. Spektaklius jungia ne tik dramose įrašyta stipri pabaigos, pasidavimo atmosfera, bet ir, pavyzdžiui, tekstų išprovokuota scenos erdvės tamsa.

Juozas Budraitis žiūrovus pasitinka tamsioje salėje, kur vienintelis šviesos šaltinis yra stalinė lempa. Kamerinėje OKT studijos erdvėje užtenka tiek šviesos, kad būtų apšviestas Krepo stalas ir sukurta intymi bei gana jauki aplinka. Prietemoje įsitaisius žiūrovams, iš vietos pajuda jau buvęs neramus Budraitis-Krepas ir spektaklis prasideda. Pasirinkta Krepo personažo interpretacija sukelia dvejopus jausmus. Viena vertus, elgdamasis tarsi suvaikėjęs, ekscentriškas ir gerokai kvaištelėjęs seniokas jis kiek erzina, kita vertus, klausydamas savo tekstų arba ėmęsis įrašinėti atrodo esąs visiškai sveiko proto, kritiškas ir jautrus. Tarsi tai būtų dvi asmenybės, kurios kažkokiu būdu įsikūrė viename personaže. Ir nors aktoriaus patirtis bei gebėjimai dirbti scenoje neabejotini, vis dėlto spektaklio metu nuolat atrodė, kad vaidinami du personažai, kuriems pritrūko kažkokios jungties, leidžiančios suvokti, kad tai tas pats Krepas ir susimąstęs klauso, ir įsirėmęs kampe dejuoja, ir graužia bananą pusiau pasislėpęs už užuolaidos, ir sviedžia banano žievę tiesiai į žiūrovus (o jei žiūrovai pasitaiko nevikrūs – ir pataiko į kurį nors iš jų).

Vientisumo pritrūksta ne tik pačiam personažui, bet ir jo santykiui su žiūrovais. Kai kuriose scenose į žiūrovus einama tiesiai, kitose – apsimetama, kad jie pranyko už stalinės lempos apšviečiamos erdvės likusioje prietemoje. Gal ir iš tiesų klausantis savo balso įrašo žiūrovai, kaip prietemą užpildančios būtybės, gali pranykti, galbūt jų funkcija tebuvo tamsoje sėdėti ir padėti Krepui nesijausti vienam („kai aplinkui taip tamsu, aš jaučiuosi ne toks vienišas“). Bet jis prie tų vienatvės apgaudinėjimui reikiamų šmėklų eina, su jomis savotišku būdu bendrauja, tad jaustis tik šešėliu ar banano žievės taikiniu nebepavyksta. Čia ganėtinai lengva pastebėti ryšių su toje pačioje erdvėje vykstančiu „Dugne“, kuriame aktoriai tikslingai manipuliuoja atlikėjo-suvokėjo santykiu tai tiesiogiai kreipdamiesi, tai pereidami prie personažų tarpusavio bendravimo. „Dugne“ toks mišinys kur kas labiau pateisinamas ir turėjo nepalyginti stipresnį efektą jau vien todėl, kad provokavo žiūrovus spektaklyje dalyvauti kiek kitu nei įprasta būdu, priešingai nei saugiai įprastą vujeristišką vaidmenį prisiėmusius žiūrovus tamsoje kiurksoti palikęs Krepas.

Stipresnį efektą turėjo ir tiek pat kukli, tačiau savo būtinumu lengviau įtikinanti „Dugne“ scenografija. Ir nors „Paskutinėje Krepo juostoje“ nekilo abejonių dėl Krepo stalo, kiek savotiškai atrodė ir skrynutė bananams, ir už publikos įrengtas Krepo baras, verčiantis aktorių vis prabėgti tarp žiūrovų, ir ant sienos kabantis juodas rutulys, greičiausiai nurodantis juodą guminį sviedinuką, laikytą Krepo jo motinai mirus. Regis, šį kartą Dainius Liškevičius neatsispyrė pagundai pridėti nelabai reikalingų papildomų akcentų. Nors kai kurie smulkesni sprendimai atrodo tikrai pasiteisinę ar bent pateisinantys kai kuriuos režisūrinius sprendimus. Pavyzdžiui, Krepo drabužiai: iš po sunkaus palto kyšantys šviesūs apdarai, primenantys pižamą. Sukurta išvaizda paprasta, atitinkanti ir dramos, ir spektaklio dvasią, be to, padedanti pateisinti Krepo kaip kvaištelėjusio senioko įvaizdį, nes tokia apranga sukuria įspūdį, tarsi Krepas būtų gydymo įstaigoje arba iš jos pabėgęs. Smulkmena, tačiau aktoriui būnant taip arti negalėjusi likti nepastebėta, be to, taip pat prisidėjusi prie kvaištelėjusio senioko įspūdžio kūrimo, pasirodė besąs aktoriaus mūvimas aukso žiedas: tarsi tas, kuris sąmoningai atsisakė žmogiškų santykių, vis dėlto (nostalgijos ar pamišimo vedamas) nusprendė nešioti ženklą, nurodantį ne vienatvę.

Kiek nuvylė spektaklio pabaiga. Kitaip nei pjesėje, kur Krepas dar kartą pamėgino įrašyti savo balsą, spektaklyje jis mirė pasidavęs – tuo metu, kai sustingęs klausėsi teksto apie praėjusius geriausius savo metus, kai „dar buvo šiokia tokia laimės galimybė“. O jo atsisveikinimas su gyvybe palydėtas ir vėl, tik dabar jau visiškoje tamsoje, besisukančio jo paties pasakojamo atsisveikinimo su meile. Tokia pabaiga labai humaniška, baigianti personažo kančias ir, bent jau seniai tinkamai nebefunkcionuojančiam kūnui, suteikianti ramybės. Tačiau taip pat dėl tokios pabaigos spektaklyje nebelieka beketiško absurdo: situacijos, kurioje klausantis, kaip atsisveikinta su meile bei laimės galimybe, norima atsisveikinti su gyvenimu, bet pabaigą pasiekia tik įrašai.

Ši spektaklio pabaiga vis dėlto atrodo kur kas taiklesnė nei „Katedros“: nors Krepo nebėra, jo kūriniai (ne tik beveik neišpirkta knyga, bet ir, žinoma, sau pačiam susikurtas juostose užfiksuotas gyvenimas) lieka. Jie kankinasi tokie pat nereikalingi kaip ir jų kūrėjas. Kaip ir dramos personažui kuriant savo gyvenimą, taip ir kuriant šį spektaklį, regis, ne visi padaryti sprendimai pasiteisino. Tačiau atsisveikinimo atmosfera sukurta ypač įtikinamai.