Išsivadavimas iš marazmiškų santykių

Kaunietė Daiva Čepauskaitė, save laikanti pirmiausia poete, o tik paskui dramaturge ir aktore, praėjusį savaitgalį išėjo nusilenkti sostinės publikai: Oskaro Koršunovo teatras (OKT) parodė spektaklio „Kartu“ pagal poetės pjesę „Pupos“ premjerą.

Tai šiek tiek neįprasta premjera. Ir ne tik todėl, kad programėlėje nėra režisieriaus pavardės. Spektaklio „Kartu“ iniciatoriai ir autoriai scenografė Jūratė Paulėkaitė ir aktorius Dainius Gavenonis savo darbą vadina kūrybinio (o prisimenant neseną skandalą, sukeltą šito spektaklio plakato, – galima sakyti, ir socialinio) eksperimento dalimi.

Šis eksperimentas, ko gero, bus prasidėjęs drauge su Birutės Mar „Grimo opera“. Čia užsimezgusi žmogaus tapatybės, slepiamos po daugybe skirtingų kaukių, tema varijuojama ir naujausiame OKT darbe. Tiktai „Grimo operos“ autoriai daugiausia buvo susitelkę į balso ir vaizdo sugretinimo sukeliamas asociacijas, o šį kartą spektaklio centre atsiduria aktorių kūnų santykis su erdve, personažo ir jo kaukės priešstata.

Tuščioje juodoje erdvėje du Ilonos Kvietkutės ir D. Gavenonio vaidinami gerokai sukriošę seniai komiškai plūkiasi, vilkdami didžiulius pupų maišus. Uždusę taip, kad tuoj, rodos, gaus galą, sugriūva ant pačių užauginto visų metų derliaus.

Ji – ant kelnių užsitempusi gėlėtą suknelę, išryškinančią persirpusios kriaušės formos figūrą, ryšinti skarelę ir avinti sportbačius – kupina kone karinio ryžto pabaigti darbą iki galo ir nugabenti pupas į rūsį. Jis – vos panešantis savo pilvą, apsiseilėjęs nuo išsekimo – priverstas paklusti valdingai žmonai. Sutempus maišus į paties senio sumeistrautą liftą, šitas staiga įstringa.

Buitinė situacija pjesėje tampa pretekstu ne tik komiškiems dialogams, bet ir intymiems atsivėrimams. Spektaklyje atsisakoma bet kokio lyrizmo, per daug nesigilinama ir į psichologinius niuansus, tačiau situacija išsirutulioja į archetipinę istoriją. „Pupų“ siužetas sumaniai supinamas su lietuvių liaudies pasaka „Seniai ir pupa“, ir šis sugretinimas tampa centrine spektaklio ašimi.
Jei spektaklyje nebūtų atsiradę pjesės veikėjų Brigitos ir Alfonso „antrininkų“ – pasakos herojų, kuriuos vaidina Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius, jis būtų virtęs tiesiog senų žmonių elgesio, marazmiško jų bendravimo karikatūra. Šokėjai vilki įspūdingus kostiumus, vaizduojančius nuogą seno žmogaus kūną. Jie perteikia paralelinį siužetą: senų žmonių, išsilaisvinusių ne iš kūno, bet iš primestų elgesio stereotipų kiauto.

Pasaka apie tai, kaip du seniai savo užsiauginta pupa užlipo į dangų, tris naktis nakvojo Dievo namuose, bet, bobai neišlaikius smalsumo išbandymo, buvo išmesti atgal į žemę, virsta parabole apie tikruosius Brigitą ir Alfonsą – mylinčius, kupinus jaunatviško polėkio ir džiaugsmo. Akivaizdžios ir biblinės asociacijos: šitokį išsilaisvinimą galima suprasti ir kaip sugrįžimą į Rojaus sodą.
Ši istorija pasakojama subtiliai siejant aktorių-kaukių plastiką, šokį, Martyno Bialobžeskio muziką, šviesų (dailininkas Eugenijus Sabaliauskas) ir garso efektus.

Spektaklio pabaigoje, jau pasibaigus pjesės įvykiams, t.y. išsivadavus iš lifto kalėjimo, Brigita ir Alfonsas susitinka savo antrininkus. Prisidega nuo jų cigaretes ir paskęsta dioniziškame siautulyje.

Nors, pavadindami savo darbą kūrybine laboratorija, jo autoriai tartum apsidraudžia nuo griežtesnių vertinimų, vis dėlto sunku nepastebėti, kad lakoniškos formos spektaklį vietomis tarsi „ištampo“ ne visada tokia taupi ir tiksli D. Gavenonio ir I. Kvietkutės vaidyba.

Žinoma, dažnai gelbsti šmaikštus D. Čepauskaitės tekstas, tačiau stinga kietos režisieriaus rankos, kuri padėtų atrinkti vaidybos detales ir pasufleruotų originalesnių išraiškos būdų.