Iš mūsų vaidybų. Laiškai apie teatrą (VI)

Štai, sėdžiu OKT studijoje, kur šįvakar rodoma Jokūbo Brazio režisuota „Žuvėdra“, ir nejučia į galvą ateina tūkstantis citatų – kiek jų iš manęs, kiek jų Antono Čechovo, o kiek padėta pačiame spektaklyje? Galbūt šis pavyzdys netinkamas norint iliustruoti galimybę analizuoti be vertinimo. Juk tai „Žuvėdra“, ir būtent ja OKT prisistato iš akademijos į teatrą dar tik ateinantys aktoriai. Juk vien Treplevo spektaklis, visada esantis naujų formų išraiška, visada yra ir spektaklio kūrėjų manifestas – į kokį teatrą jie ateina, kokį teatrą atsineša, ko klausosi, ką skaito, ką cituoja? „Žuvėdra“ visada yra apie tą patį, apie ką yra ir „Žuvėdroje“ vykstantis Treplevo spektaklis. Tačiau netgi savo forma Treplevo spektaklis atitinka Brazio kuriamą „Žuvėdrą“. Pavadinčiau tai spektakliu, sukurtu iš įkvėpimo, o ne iš mąstymo. Tai vienu atodūsiu iškvėpta „Žuvėdra“. Na štai, dabar jau ir vertinu… Bet nenoriu pasakyti, kad tai neigiamas ar teigiamas dalykas, tai tiesiog šio spektaklio režisūrinė specifika. Tad Brazys pasikliauja Treplevo intuicija, nes Trigorino racionalumas jo nejaudina. Ir aš tai visiškai suprantu – juk tai jų manifestas, jų žodžiais perrašytas Čechovas. Jis ir turi būti iš įkvėpimo. Nes po dešimties ar dvidešimties metų Treplevas nebebus toks žaviai naivus ir jo spektaklis bus visiškai kitoks. Tačiau jau dabar aišku, kad šis tekstas yra apie juos. Kad jau ir jiems klausyti Treplevo pokalbio su savimi: „Aš tiek daug kalbėjau apie naujas formas, o dabar jaučiu, kad pats po truputį smunku į rutiną. „Afiša ant tvoros skelbė… Blyškus veidas, įrėmintas juodų plaukų…“ Skelbė, įrėmintas… Tai netalentinga.“ yra gana skaudu. Nes jeigu dar ne sava, tai tikrai bent jau pažįstama.