Iš mūsų vaidybų. Laiškai apie teatrą (III)

[…]

Pratęsdama tavo mintį apie skirtingus požiūrius noriu prisiminti spektaklį „Detoksikacija“. Apie šį spektaklį rašei man viename pirmųjų laiškų, tad jau ilgą laiką noriu tau atsakyti, bet vis neradau žodžių, už kurių galėčiau užsikabinti, nuo kurių galėčiau pradėti. Šią Birutės Kapustinskaitės pjesę perskaičiau gerokai anksčiau nei pamačiau Dariaus Gumausko spektaklį. Ir vienas, ir kitas man padarė gana stiprų įspūdį. Galbūt tema, galbūt tuo skirtingų požiūrių buvimu, galbūt parodymu, kad nėra vienos vienintelės tiesos, yra tik skirtingos jos pusės. Nemažai domėjausi psichologine alkoholizmo puse, mačiau ją gana artimoje aplinkoje, tad su kai kuriais ir spektaklyje, ir pjesėje esančiais dalykais nesutinku. Čia galiu sakyti, kad „nesutinku“, nes jaučiu, kaip tai mane liečia asmeniškai. Negaliu sakyti „taip nebūna“, nes žinau, kaip vis dėlto būna. Bet, negana to, pajutau, kiek vis dėlto nedaug tokio teatro, kuriame egzistuoja skirtingi požiūriai, ir nė vienas nėra blogesnis ar geresnis, nė vienas nėra teisus ar neteisus, nė vienas nėra smerkiamas. Kiek mažai tokios erdvės, kurioje ne tik kalbamasi, bet ir parodoma, kodėl galima nesusikalbėti, ką galima pražiūrėti, ką gali išstumti paprastas noras matyti tik vieną pusę. Juk atstovauti savo pusei visuomet paprasčiau. Bet juk tai reiškia, kad ta kita lieka neišgirsta. Kaip svarbu ir kaip sunku nesijausti teisiam. O kaip vis dėlto norisi.

[…]