Iš mūsų vaidybų. Laiškai apie teatrą

[…]

Taip pat mačiau Manto Jančiausko OKT režisuotą spektaklį „Portalas“ – mintyse jį pavadinau moralinio nerimo spektakliu, pasiskolindama 7-ojo bei 8-ojo dešimtmečių lenkų kiną apibūdinančią sąvoką. Kūriniai, kurių veikėjas turi priimti sudėtingus sprendimus, susijusius su savo ir kitų gyvenimu, man kelia moralinį nerimą. Žiūrėdama „Portalą“ lengvai galėjau nesitapatinti su pagrindiniu personažu, išgyvenančiu vyriškumo krizę, bet tapatinausi, nes panašios krizės peržengia lyčių ribas. Vertinu, kad spektaklio kūrėjai parodė, kaip galima sužaisti stereotipais, šiuo atveju lyčių, ir, nuteikiant vyrus prieš moteris, paskatinti besiblaškančio vyro egoizmą bei agresiją, kaip nesunku pasiduoti manipuliacijai, propagandai. O labiausiai nerimą kelia tai, jog žiūrėdamas į Mariaus Repšio Audrių supranti, kad ir tau, patekusiam į panašias aplinkybes, galėtų taip nutikti. Ypač aktualiai nuskambėjo pasirinkimas tarp savęs ir kito: kaip pasielgti, kai noras atrasti save ir atsakomybė už savo poreikius susiduria su kito liga, nelaime. Ką daryti, kai kitam reikia tavo pagalbos, o tu ką tik nusprendei susitelkti į save ir padėti pačiam sau?

„Kas yra geras žmogus?“ – šis klausimas nuskamba jau antrame pastaruoju metu matytame spektaklyje. Aną savaitę girdėjau jį spektaklyje „Detoksikacija“, o dabar „Portale“. Gerai, kad šis klausimas grįžta į teatrą.

[…]