Oskaras Koršunovas yra senas Temporada Alta pažįstamas, čia jis yra pristatęs įvairius spektaklius, tarp jų ir Čechovo „Žuvėdrą“ 2014 m. Jokūbas Brazys – jaunas lietuvių režisierius, užaugintas Koršunovo teatre, sekantis meistro žingsnius ir turintis užtikrintą sprendimą sukurti savo teritoriją. Ir teisingai daro, išlaikydamas gerą dalį to, ką meistras suprojektavo klasikinės pjesės versijoje. „Žuvėdroje“, kurią Brazys atvežė į Temporada Alta šiais metais, visiškai sutampa tikslai (reprezentuoti klasiką kaip šiuolaikines pjeses, paversti ją tarpasmenine patirtimi, o ne istorine disrupcija) ir formos, kurioms visiškai nereikia scenografinio įvyniojimo ir kurios netgi sulaužo ketvirtą sieną, kreipdamosis tiesiai į žiūrovus.
Tuščia juoda erdvė su metalinėmis kėdėmis tam, kad vazduotėje galėtumėm sukurti dvarą, laukus, ežerą… Ir grupė jaunų aktorių, ieškančių pjesės esmės žiūrovams, kurie ją žino, nes svarbiau už istoriją yra pamąstymai apie žmogų ir viską, kas su juo susiję.
Brazys kalba savo balsu, nutoldamas nuo natūralizmo, valdomas pykčio ir smurto, prisiartindamas prie dabatinių skausmų pilnos pjesės, ypač intensyvioje pirmoje dalyje. Šioje „Žuvėdroje“ garsiai nuskamba pirmieji Kostios žodžiai apie būtinybę surasti naujas meno formas. Šūksnis tų, kurių kūrybinis kelias yra pilnas kliūčių, sklando virš spektaklio užgoždamas net ir skausmą bei pavydą, glūdintį daugybėje personažų.
Taip pat nuskamba aktualus feminizmo šūksnis. Brazio „Žuvėdroje“ yra daugiau nei viena žuvėdra. Visos moterys yra žuvėdros, užspiestos vyriško kvailumo. Režisierius tai labai aiškiai išrėkia diskutuotinoje scenoje, kai Trigorinas išprievartauja Niną ir sugriauna jai gyvenimą. Galiausiai Trepliovo savižudybė yra ne tokia svarbi kaip Ninos išvažiavimas traukiant kėdžių vežimėlį. Geras finalas įdomiam spektakliui su puikia, atsidavusia aktorių trupe, nepaisant pernelyg ilgos trukmės (keturios valandos). Tikrai naujas žvilgsnis į šią didžią klasikinę pjesę, labai tinkantis tokiam festivaliui, kaip Temporada Alta.