Greta mūsų, ant čiuožyklos ledo

Yana Ross, Vilniuje pristatanti jau antrą spektaklį, aktorius pasirinkti moka. Neabejoju, kad ir sukurti tam tikrą repeticijų atmosferą, „užsceninį“ ar nesceninį gyvenimą, kuris galėtų tapti spektaklio dalimi. Juk nuo to, kokia atmosfera tvyro repeticijų metu, priklauso ir spektaklio alsavimas, jo tvirtumas, užtikrintumas. Kai tuo, ką daro, tiki aktoriai, jais patiki ir žiūrovai.

Būtent toks, manyčiau, „nesceninis“ buvimas sujungė naujausio Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro spektaklio „Liučė čiuožia“ aktorius, be repeticijų scenoje išvedęs ir ant „Akropolio“ ledo. Smagus moterų pasičiuožinėjimas tapo svarbiausia spektaklio jungiamąja ašimi. Jungiamąja tiek, kiek visos jos, žiūrint filmuotus kadrus (garso ir vaizdo dizaineris Andrius Rugevičius), yra tiesiog atpažįstamos, artimos, „kasdienės“, natūralios ir tikros – tarsi iš gyvenimo ir iš visai šalia. Ir tiek, kiek šis pasičiuožinėjimas yra tik išviršinė, gražioji žmonių ir gyvenimo dalis, už kurios slypi jau scenoje sustabdoma ir mažyčiais fragmentais demonstruojama ne tokia jau smagi realybė.

Taigi Yana Ross išties lengvai ir taikliai sujungia teatro ir gyvenimo materijas, įskeldama jei ne dramatiškas, tai bent ironiškas nuotaikas, ir jos netrunka nuvilnyti per žiūrovų salę juoko bangelėmis ir komentarais: „Taip, taip… štai taip ir būna… Taikliai pasakyta.“ Ironija ir juokas Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę paverčia šiek tiek absurdiška. Mažyčiai fragmentai – tai lyriškais, tai švelniai komiškais „paveikslėliais“. Jie dėliojami kaip skirtingų moters ir vyro santykių variacija ir, atrodo, galėtų būti dėliojami be pabaigos – kiekvieną niūresnę situaciją čia keičia emocijas „subalansuojantis“ ledas ir pačiūžos, tad kyla įspūdis, kad svarbiausia – geri įspūdžiai, kad ir kas sielos gelmėje bevyktų.
„Liučė čiuožia“ vaidinama „Domino“ teatre. Pirmą kartą ten apsilankius ir įkritus į minkštas kėdes, apie nedidukėje scenoje vyksiantį reginį gali kilti įvairiausios asociacijos. Juolab ir publika, atrodo, čia šiek tiek kitokia nei įprastuose teatro pastatuose – galbūt labiau mėgstanti kiną, gal tiesiog geriau žinanti „Coca-Cola Plaza“ renginių privalumus. Tai, kad čia ji iš tikrųjų nėra nusiteikusi ilgam ir sunkiam meno vartojimui, – faktas. Ir su juo teks (ar tenka) susitaikyti visoms čia vaidinančios ar vaidinsiančioms trupėms. Tad „pozityvias“ emocijas žadinanti „Liučė“ gali tikėtis dėmesio – ne tik dėl savo „trumpo“ metražo ir labiau kamerinio formato, bet ir todėl, kad šios salės žiūrovai aktorius labiau pažįsta iš televizijos ar kino ekranų. (Su šiuo faktu, jei įsivaizduotume, kad „Domino“ gali tapti bene demokratiškiausia ir laisviausia scena, trupėms taip pat teks susitaikyti.)

Režisierė neperkomponuoja Černiauskaitės teksto. Tačiau ir nepripildo jo poetiniais ar metaforiniais „nukrypimais“. Kasdienes, buitines situacijas ji šiek tiek stilizuoja, apvalo nuo konkretumo ir susitelkusi ties aktorių vaidyba pateikia jas kaip apibendrinančias ir retsykiais anekdotiškas. Spektaklis kaip nuotrupų ar fragmentų seka, veiksmas kaip „gyvų paveikslų“ modeliavimas taip pat, regis, būdingas Yanai Ross, matytas jos Nacionalinio dramos teatro scenoje statytame „Bembilende“. Šįkart „bembilendiškumas“ nusisuka nuo globalių pasaulio problemų ir kiek infantilia, naivoka (galima būtų ją pavadinti ir žaisminga) intonacija nuspalvina porų santykius. Šios poros (matytos premjeriniame spektaklyje) – Mariaus Jampolskio vaidinamas Feliksas ir Rasos Samuolytės Liučė, Aurelijos Tamulytės Motina ir Dariaus Gumausko Felikso tėvas, Petro Lisausko Pačiūžų nuomotojas ir Juditos Zareckaitės jo žmona Tania, taip pat vienintelė iš prekybos centro į Felikso gyvenimą akimirkai užklystanti Moteris, vaidinama Monikos Bičiūnaitės. Šiuos aktorius ir jų pateikiamas „gyvenimiškas situacijas“ čia gyvai spektaklio metu aptarinėja žiūrovai, tiesa, nedrįstantys (kaip kine) į salę neštis traškučių ar alaus…

Scenografė Marta Vosyliūtė sukūrė stebėtinai jaukią spektaklio erdvę. Nepaisant jos negilumo, iš pirmo žvilgsnio skurdumo, vaidybos aikštelė, kurią tarsi įrėmina tik žemi sporto salių suoliukai ir siaurutės drabužinės, kiekvienoje scenoje atveria vis naujas vaidybos galimybes. Fototapetų su daugiaaukščių vertikalėmis fonas ir suoliukų bei drabužinių tai susiaurinama, tai atveriama aikštelė akimirksniu nukelia veikėjus į prekybos centrą, čiuožyklą, kambarį ar gatvę. Filmuoti kadrai užpildo „pasikeitimų“ pauzes ir savaip organizuoja laiko pertrūkius, tad aktoriams belieka „neišsimušti“ iš ritmo, nedisonuoti su bendra atskiros scenos ir spektaklio nuotaika, nepersistengti vaidinant (pernelyg nedramatizuoti ar nešaržuoti savo personažų). Tai, kad čia iš tikrųjų matai kiek kitokią Moniką Bičiūnaitę ar Juditą Zareckaitę, turbūt ir režisierės, ir scenos partnerių, ir pačios spektaklio bei vaidybos erdvės nuopelnas. Du trumpi Bičiūnaitės epizodai vaidinant, atrodytų, nedėkingą atsitiktinių santykių mėgėjos „rolę“, suskamba natūraliai ir įtikinamai, ir jos Moteris įgauna ne tik gražios, orios ir vienišos, bet ir atidžios, ramios, šiek tiek sutrikusios, šiek tiek pačia savimi besistebinčios „praeivės“ bruožų. Neryškiais, niuansuotais potėpiais šįkart savo naivią kvailutę spalvina ir Zareckaitė – Tanios aikštingumas dėl figūros, savo vyro ir vaikų tėvo dėmesio, vyro įtarinėjimai ir nuolatinis jo globos troškimas, atsisakius pernelyg Tanią šaržuoti, taip pat susidėlioja į atpažįstamą ir gyvenimišką „personažą“, juokingą tiek, kiek jame yra vaikiškumo ir nebrandumo, nuoširdumo ir žaismingumo. Čia Zareckaitei neabejotinai padeda Petras Lisauskas – Vyrukas, pačiūžų nuomotojas – nepersistengdamas, vien sfinksiška rimtimi, keliais tipiškais gestais ir tipiška trumpų sakinių kalbos maniera sukuriantis galingo, fizinėmis „kokybėmis“ moteris traukiančio, tačiau buko vyriškio įspūdį. Nieko nuostabaus, kad čiuožyklos fragmentai spektaklyje bene patys juokingiausi ir gyviausi – jo ir Tanios santykiai, sakyčiau, mažiausiai teatrališki, jei teatrališkumu šįkart vadintume ne sodrią, išorišką vaidybą, o vien lakonišką ir taiklią tipiškų bruožų bei tipiškos elgsenos reprezentaciją.

„Domino“ scenos ir šįkart „Liučės čiuožia“ erdvė išties sufleruoja ne išorišką, demonstruojamą, o labiau kamerinę, niuansuotą vaidybą. Ir atskiroms situacijoms režisierė renkasi ne tiek „smūgiuojančius“, kokie buvo būdingi jos „Bembilendui“, kiek minimalius, tačiau tam tikros emocinės temperatūros sprendimus. Turbūt ilgiausiai atmintyje išliks Felikso tėvo mirties epizodas – bemaž iki šiurkščios, fiziškos ir kartu lyriškos metaforos išplėtota scena, mirties gniaužtus prilyginant nekaltai prasidėjusiam ir grumtynėmis ant šlapių grindų pasibaigiančiam šokiui, staiga nutrūkus Tėvo alsavimui. Į galvą ateina Nekrošiaus „Otelo“ šokio sūkuriai. Tačiau per visą spektaklį punktyrais nužymėtas šokio motyvas šioje, finalinėje viso „Liučės čiuožia“ spektaklio scenoje neatrodo svetimas ar nereikalingas. Atsisveikinimo šokis, Felikso motinai bandant išsivaduoti iš vyro glėbio, abiem krentant ir vėl keliantis, dūstant, alsuojant vis garsiau ir garsiau iki paskutinio atodūsio, spektaklyje yra ir tas paskutinis vyro ir moters santykių, jų buvimo kartu ar troškimo būti dviese atspirties, atskaitos taškas, kuris nematoma gija susaisto visus ką tik „prasisukusius“ fragmentus ir suteikia jiems gerokai stipresnį, dramatiškesnį pamatą. Matyt, tokia spektaklio perspektyva paveikė Aurelijos Tamulytės vaidybą – aktorės mėgstami emociniai kontrastai išplečia jos vaidinamos Felikso motinos charakterio amplitudę, suteikia jam įvairesnių, net nenuspėjamų bruožų, tačiau retsykiais pernelyg subuitina ir net suvulgarina. Tuo tarpu Dariaus Gumausko vaidinamas Tėvas atrodo labiau „suskliaustas“, be savybių – galbūt todėl režisierė pasiūlė aktoriui daugiau fizinių veiksmų, nukreipdama jo vaidybą į ligą ir sūnaus jaudinimąsi dėl motinos.

Ir Tamulytės Motina, ir Mariaus Jampolskio Feliksas spektaklyje atrodo labiausiai pilnatviški veikėjai, tačiau vaidmens nuoseklumas, fragmentų „klijavimas“ į ištisą gyvenimo atkarpą būdingas vieninteliam Feliksui. Neatsitiktinai dominuoja iš pirmo žvilgsnio santūri, statiška ir šiek tiek intravertiška Jampolskio vaidyba – viską matuodamas meile Liučei ir tėvų santykiais, susitikdamas su Moterimi ar Vyruku, Feliksas mokosi mylėti ir atleisti. Mokosi gyventi ir džiaugtis tuo, ką gyvenimas atneša. Liučė „čiuožia“, tad norėdamas, siekdamas būti su ja, Feliksas priverstas užsidėti pačiūžas…

Rasa Samuolytė nuo pat pirmos replikos užduoda Liučei ironiškai atribotos, tačiau gyvos, paslankios ir skaidrios vaidybos toną. Liučė turi savo pasaulį, net jai pačiai atrodantį stebėtiną ir keistą, išsiliejantį netikėtais palyginimais ir reikalaujantį ne tiek tikrų, kiek netikėtų įspūdžių, tad Samuolytės gebėjimas kiekvienai intonacijai, mažiausiam epizodui, dialogui ar monologui suteikti nuostabos, pirminio atradimo džiaugsmo ir tikėjimo intonaciją čia ypač reikalingas. Nes Liučė yra ne tiek svarbiausia spektaklio veikėja, kiek spektaklio kamertonas, kurio ritmu ir energija matuojami, lyginami, modeliuojami spektaklio epizodai. Taip režisierė „nenusikalsta“ pjesės pavadinimui, o tarsi iškodavusi jo semantines prasmes į „čiuožimo“ metaforą sudeda linksmas ir liūdnas, kasdienes ir gerokai už kasdienybės išsiveržiančias gyvenimo pamokas.