Grenobilio aistros

Grenoblį Grenobiliu praminė režisierių Povilo Laurinkaus ir Oskaro Koršunovo spektaklio „Geismas“ (pagal Sarah Kane pjesę) aktoriai. Ne taip dažnai praėjusį sezoną vaidintas OKT spektaklis vasaros atostogų besiskirstančius buvusius Muzikos akademijos magistrantus surinko kelionei į jau 18-ąjį tarptautinį Grenoblio Europos teatro festivalį, šįmet vykusį liepos 1-7 d. Tai pirmoji ir, reikia manyti, ne paskutinė tokia tolima „Geismo“ kelionė.

„Geismas“ dar iki oficialios premjeros sudomino jo repeticiją Lietuvoje mačiusią festivalio direktorę Renatą Scant. Netikėtai jautri, nors ir žeidžianti spektaklio atmosfera, balsų tembrų ir intonacijų muzika, vaizdinis minimalizmas direktorei buvo nauja ir nelaukta sceninė Kane dramaturgijos interpretacija. Šis jos įspūdis neišdilo ir pamačius spektaklį jau Grenoblyje. Tiesa, direktorė prasitarė, jog, jos manymu, nors ir puikus, vertimas kiek blaškė dėmesį, tačiau subtitrai užsienio spektakliuose (žinoma, jei tai dramos spektaklis) neišvengiami – toks visų tarptautinių festivalių reikalavimas. Beje, „Geismo“ žiūrovai buvo atidūs ne tik vyksmui scenoje, bet ir tekstui, kuris savo mirgesiu ant galinės sienos tapo lakoniška ir, sakyčiau, dokumentiškai tikslia scenovaizdžio detale. Aktorių balsai, staigūs emocijų protrūkiai tai harmoningai derėjo, tai kontrastavo su šviesų ir užsižiebiančių raidžių pluoštais, koncentruodami žiūrovų dėmesį ir priversdami juos sekti kiekvieną, net mažiausią aktorių judesį. Neatsitiktinai po spektaklio daugelis buvo nustebinti pjesės (tarsi būtų girdėję ją pirmą kartą) ir vaidinimo poetiškumo bei lyriškumo, kuriuos puikiai parinktas teatras („Thčātre le Rio“) tik dar labiau sustiprino: nedidukė juoda erdvė su arkiniais skliautais šonuose kūrė ir tuštumos, ir uždarumo, beviltiškumo atmosferą, tad baltos pagalvės, nuo kurių tik retsykiais pakyla aktorių galvos, atrodė kaip vienintelė atilsio kviečianti veikėjų priebėga. Rio teatras vienas mažiausių ir kompaktiškiausių – žiūrovų kėdės repeticijų metu čia „susitraukia“ tarsi armonika, palikdamos didelę tuščią erdvę, o vėl išstumtos (tarsi Mažojoje mūsų Nacionalinio dramos teatro salėje) susidėlioja taip patogiai, kad galėtum žiūrėti net ilgiausią vaidinimą. Tai greičiau eksperimentinių ar kamerinių spektaklių teatras, viliojantis ir savo jaukumu viduje, ir tarsi laiko išdildyta freskų tapyba ant fasado. Kai prieš „Geismą“ jo prieigose ėmė būriuotis žiūrovai, buvo justi, jog šis teatras nėra žiūrovams nemielas, o kuklioje jo aplinkoje vyksta galbūt patys įdomiausi dalykai. Kaip tik tokia įdomybe ir tapo antrą festivalio vakarą rodyta lietuviškoji „Geismo“ versija.

Grenoblio festivalis – tarsi mažytis Avinjono festivalio modelis. Izero departamentui priklausantis Grenoblio miestas – Alpių širdis – orientuojasi į decentralizaciją: festivalio renginiai išplitę po centrą ir po apylinkes; kartu su pagrindine programa (vadinamaisiais spektakliais teatre) čia vyksta ir gatvės spektakliai, ir „off“ festivalis, pjesių skaitymai bei įvairios stažuotės. „Geismas“ tapo vienu iš devynių „teatre“ rodomų spektaklių. Nors teatrų Grenoblyje galima suskaičiuoti tik tris, kai kuriems spektakliams, kaip ir Avinjone, pritaikomos specialios aikštelės, kai kurie jų rodomi po atviru dangumi. Tarp devynių pagrindinėje festivalio programoje pristatytų vaidinimų – bulgarų režisieriaus Stefano Moskovo ir jo 1991 m. įkurtos trupės „Bulgarų armija“ spektaklis „Commedia del servitore“, Grenoblyje rodytas kaip pirmoji premjera prieš Avinjono festivalį; venesueliečio Francisco Deniso ir jo 1994 m. įkurtos trupės „Rio Teatro Caribe“ iš Karakaso spektaklis „Terra nostra“, sukurtas pagal šiuolaikinio Lotynų Amerikos rašytojo Carloso Fuenteso romaną; ispano mimo, akrobato ir klouno Leandre`o Riberos kartu su prancūzų šiuolaikinio šokio šokėja Claire Ducreux bei dar dviem bendraminčiais 1999 m. įkurtos trupės „Cia Leandre & Claire“ spektaklis „Ponas ir ponia“, jungiantis šokį, klounadą ir cirko elementus; britų gatvės teatro trupės „The Chipolatas“, kurią sudaro trys nepaprastai linksmi savo meno meistrai žonglieriai, pasirodymas; italų režisieriaus iš Sardinijos Gianfranco Angei`aus „Actores Alidos“ teatre pastatytas spektaklis „Paristorija“ („Legendos“), bandantis jungti liaudiškus šokius ir teatralizuotas ritualines apeigas. Beje, pastarasis spektaklis ypač sudomino Grenoblio italų bendruomenę – dauguma žiūrovų buvo italai, kurie turėjo progos ne tik susipažinti su, sakyčiau, gan mėgėjiškai interpretuota skirtingų mitų ir legendų samplaika, bet ir po spektaklio paskanauti sardiniško vyno, alyvuogių ir duonos. Bukarešto kultūros centras festivalyje pristatė jauno choreografo Dano Purico ir jo trupės „D.P.“ šiuolaikinio šokio spektaklį „Made in Romania“, patys prancūzai – du kabareto tradicijas tęsiančio teatro pavyzdžius. Mums jau pažįstamas ir vis dar savo legendą kuriantis ukrainietis Andrejus Žoldakas į Grenoblį atvežė vieną pirmųjų ir humoristinėmis aplinkybėmis gimusių savo spektaklių – „Vedybas“ pagal N. Gogolio pjesę, pastatytas Čerkasų dramos ir muzikos teatre. Nelinksmos, bet vis dėlto laimingos aplinkybės lydėjo spektaklį ir pirmomis trupės viešnagės Grenoblyje dienomis; pats režisierius šįkart buvo kviestas tris dienas vesti praktinius seminarus jauniems prancūzų aktoriams. Šiuos seminarus, remdamasis prancūzų kritiko ir istoriko Georges`o Banu žodžiais, režisierius pavadino „Rizika teatre“. Beje, Banu apie Žoldaką yra pasakęs: „Pastaruoju metu matau daug spektaklių, kurie mane nustebina, tačiau jiems labai trūksta rizikos svaigulio. Šito ir man siaubingai trūksta. Bet yra vienas vardas – ukrainiečių režisierius Andrejus Žoldakas. Lenkiu galvą jį pristatydamas, nes jo spektakliuose patiriame beprotiškiausios sceninės materijos, geidulingiausių sceninių metaforų ir lanksčiausių kūnų riziką. Laimei, jis tebėra blausioje šviesoje, kuri apsaugo nuo rizikai reikalingos energijos. Tačiau ar ilgam?“

Dauguma spektaklių, taip pat ir „Geismas“, festivalio programoje buvo pristatyti kaip premjeros Prancūzijoje ir atstovavo ne garsiems, kaip, pavyzdžiui, Avinjone, o dar tik pradedantiems savo tarptautinę karjerą kūrėjams. Kadangi šiųmetis festivalis orientuojasi į kuo įvairesnę sceninę estetiką (ja „Geismui“ skirtoje spaudos konferencijoje domėjosi ir festivalio svečiai kritikai), neatsitiktinai programoje dominuoja spektakliai, reprezentuojantys skirtingų scenos meno šakų sintezę – nuo dramos iki šokio ir klounados, nuo spektaklių teatro aikštelėse iki gatvės reginių, nuo lėlių iki vaidinimų naudojant tradicines ar šiuolaikines vienos ar kitos šalies kaukes. Dauguma sceninių istorijų, sakyčiau, labiau linkusios į vizualias ir nebylias istorinių ar šiuolaikinių situacijų kontempliacijas, kurios čia nei žiūrovų, nei kritikų neapsunkina – „reginių“ kontekstas toks skirtingas ir platus, kad nesinori nei spektaklių lyginti, nei ieškoti geresnio ar blogesnio. Programa sudaryta taip, kad po rimtesnio pasirodymo žiūrovų laukia jau linksmesnis reginys.

Kiekvienais metais Grenoblyje pristatoma ir vienos iš Europos šalių dramaturgija. Šįmet festivalio svečiai buvo supažindinti su šiuolaikiniais čekų autoriais: Daniela Fišerova ir jos pjese „Fabula“, Ladislasu Smoceku ir jo „Labirintu“ bei Antoninu Pridalu ir jo „Naktimi po“. Visos šios pjesės jau prieš kelerius metus buvo išverstos į prancūzų kalbą, tačiau skaitomos prancūzų aktorių buvo sutiktos kaip premjeros Prancūzijoje.

Paskutinės dvi – savaitgalio – festivalio dienos (liepos 6-7 d.) buvo skirtos gatvės teatrams ir renginiams: skirtingose miesto vietose parodyta dvylika spektaklių vaikams ir suaugusiesiems. Festivalio organizatoriai mandagiai apsidraudė prie „off“ programos parašydami, jog šių spektaklių jie nematė ir leido trupėms pačioms pasirinkti, ką jos norėtų parodyti miesto publikai ir svečiams. O kad pastarųjų, nuo birželio 28 d. iki liepos 7 d. pasklidusių po visas miesto aikštes ir parkus, Grenoblyje nemažai, įrodo ir dar vienas tuo pačiu metu (jau 14-ąjį kartą) vykstantis Jauno Europos teatro susitikimų festivalis, vienijantis mėgėjų ir studentų trupes. Antrųjų sąraše šįkart teko aptikti ir studijos „Ąžuolas“ pavadinimą. Šio festivalio baigiamuoju akordu tapo skirtingų Victoro Hugo „Paryžiaus katedros“ veikėjų Esmeraldos ir Kvazimodo istorijų versijų paradas, sujungęs ir gatvėn pakvietęs 250 „Susitikimuose“ dalyvavusių jaunų scenos menininkų.

Teatro festivalių žemė Prancūzija su savo tik festivaliams skirtais nepaprastai svetingais ir šiltais regionais – nuo Alpių iki Provanso – jau kelis dešimtmečius neužleidžia europinių pozicijų. Regis, festivalių kultūrai plėtoti yra pajungiamos ir visos finansinės miesto, departamento, regiono, taip pat rėmimo struktūrų jėgos (kai kuriuos Grenoblio festivalio svečių pasirodymus rėmė iki šiol aktyviai tarptautinius atlikėjų ryšius koordinuojanti AFAA).

Tiek Grenoblio, tiek Avinjono festivaliai nėra spektaklių konkursai ar kūrėjų varžytuvės – suvažiuojama pasidžiaugti vienas kitu, užsimiršti nuo kasdienybės, susipažinti prie bendro pietų ar vakarienės stalo. Taip ir norisi dar kartą pakilti Grenoblio įžymybe – lyno keltuvu – į Bastilijos fortą (lipant į jį akmeniniais laiptais tenka įveikti 1244 laiptelius) ir apžvelgti kalnų papėdėse besidriekiantį 180 000 gyventojų miestą su jį kertančia balta kaip pienas, sraunia ir sūkuringa Izero upe. Iš aukštai nepastebi apačioje verdančių festivalinių aistrų – jos pradeda kunkuliuoti leidžiantis saulei, gęstant žiūrovų salių šviesoms ir vėl po truputį rimsta po pasirodymų, renkantis į muzikines vakaro staigmenas siūlančią festivalio palapinę.