Geismas ir skaistybė

Iš pradžių sunku suprasti, kodėl P. Laurinkaus ir O. Koršunovo režisuojamas spektaklis pagal britų dramaturgės Sarah Kane pjesės Geismas (Crave) ir Apvalytieji (Cleansed) apkritai pavadintas Geismu.

Geismo įvaizdis asocijuojasi su ryškia spalva – paprastai raudona. Kraujo. Karmen simbolika. O.Koršunovo spektaklis vyksta tamsoje. Bespalvis. Geismas šaukiasi dinamikos, judesio, kovos. Čia aktoriai nepajuda iš vietos. Personažai prirakinti – kiekvienas prie savo lovos. Tai gali būti narkomanų palata. Gali ir nebūti. Tačiau spektaklio erdvėje jie siekia vieno – pailsėti. Jie tegali pakišti galvą po pagalve arba virš jos. Didžiausia laisvė – trankyti pagalve į grindis. Į šį pasaulį tegalima įeiti. Tačiau stacionariai atsidurus čia – niekas net nebando pakilti ir išeiti. Sukuriamas absoliučiai sustingusio pasaulio uždarumo laukas. Tamsos viešpatija. Kiekvienam veikiančiajam paliekama tik virš jo gulto kabanti palaikė lempa. Nėra bendros, visus jungiančios šviesos. Jos lauki visą spektaklio veiksmą. Lauki, kada gi pasibaigs ši užsitęsusi tamsos monotonija. Paįvairinama tik kurio kurio nors gulinčiojo prasiveržusiu klyksmu. Ar bandymu pajudėti. Netrukus grįžtant į pirmykštį tašką.

Kas uždarė juos visus į šį narvą? Jie patys? Niekas savo noru nenori būti uždarytas. Geismas? Geismas asocijuojasi su stipriu, racionaliai sunkiai valdomu troškimu. Ko trokšta šie veikėjai? Jie nieko nebetroškšta. Nes trokštantysis veikia. Jie – tik pasakoja: apie save. Ir laižosi žaizdas. Žaizdas nuo ko? Jie nėra nei karo, nei žemės drebėjimo, nei katostrofų aukos. Susižeidė patys į save. Į tai, kas banaliai vadinama gyvenimu. Apsinuodijo gyvenimo geismu.
Kuo pavojingas geismas? Geismas difuziškas. Jis suskaldo pasaulį į fragmentinį neapibrėžtumą. Geisme prarandame save. Ir neišeiname į kitą. Spektaklio veikėjai susišaukia. Jie ūbauja. Tarsi katamaranai miglose. Tačiau nesuliečia. Jei bando prasiveržti vienas į kitą beatodairiška meile – žūsta. Ko geidžia geismas? Ar gali geisti kažko kito nei pats savęs? Neapvaldytas geismas maitinasi savimi ir pamažu prarija pats save. Kaip slapta liga jis pamažu sunaikina geidžiantįjį.

R.Šerpytytės, J.Saboliaus dokumentiniame filme Neturto seserys taip pat atskleidžiamas uždaro pasaulio laukas. Tačiau tai ne narkomanų palata. Tai vienuolynas. Filmas apie klarietes – išskirtinai griežtos regulos vienuoles. Filmas apie moteris, paniekinusias geismą. Palikusias jį už vienuolyno durų. Skeptikas pasakytų – geismo nepažinusias ar nuo jo pabėgusias. Filmo autoriai ne skeptikai. Jie simpatizuoja geismo įveikai. Todėl romantizuoja. Sukuria išskirtinai skaidrią ir giedrą uždaro pasaulio erdvę. Skeptikas sakytų – sterilią. Simpatizuojantis sakytų – terapinę. Terapiškai gali veikti ir P. Laurinkaus – O.Koršunovo Geismas. Žiūrovas gali patirtį nevilties katarsį. Pasinerti į chaoso estetiką. Trankomų į grindis pagalvių garse išgirsti maišto kaip žmogaus didybės simbolio trimito garsą. Neturto seseryse – katarsis kitas. Vilties. Vilties perspektyva atsiveria suvokus, jog harmoninga gyvensena yra galima. Iš principo. Vidinė giedra pasiekiama. Išsivadavimas nėra neduotas žmogui. Kieno pasaulis persmelktas harmonija? Klariečių ar filmo autorių sukurtas? Ne tiek svarbu. Svarbus pats šio pasaulio ilgesys. Jei jo nelieka – lieka tik lempa tamsoje. Nebūtinai narkomanų palatoje. Vidinės nevilties kalėjimas galimas bet kur ir bet kada.

Ar vienuolės kažkada buvo susižeidusios gyvenimo geismu? Mes to nesužinosime. Filmo autoriai jų apie tai neklausia. Jų nedomina psichologinė motyvacijos redukcija. Filmas fokusuojasi ties ontologiniu buvimu askezėje ir skaidrume. Jie sako: yra toks kelias. Buvo Klara, Pranciškaus draugė ir mokinė. Dabar yra klarietės. Italijoje, kelios – Lietuvoje. Jei tai yra – vadinasi yra. Tai paradigminis buvimas. Pavyzdžio jėga. Ne geneologinis. Geneologija smelkiasi į tamsą- į pradžią, pasąmonę, istoriją – į tamsiuosius geismo instinktus. Ir juose įstringa. Viską supratus ir paaiškinus redukuojama reiškinio savaiminė vertė. Žmogus tampa tik nuo geismo trukčiojančia marionete. Manipuliuojančiu subjektu ir manipuliacijos objektu.

Klarietės beveik nekalba. Turėtų kuo mažiau kalbėti: ir tarpusavyje, ir su kitais. Taip reikalauja regula, apie kurią mums praneša už kadro esantys autorių balsai. Tačiau J.Saboliaus filme jos, pasirodo, kalba. Kalba atvirai: pasakoja apie save. Kaip ir S.Kane ir P.Laurinkaus spektaklio narkomanai. Atskleidžia akimi nematomus slaptosios patirties niusansus. Kodėl tyliosios vienuolės staiga prakalbo? Analitiškam žiūrovui gali atrodyti – kooperuoja su filmavimo grupe. Skeptikui – pavargo nuo tylos. Simpatizuojančiam – jos gyvos. Tyli tik mirusieji. Tyli daiktai. Gyvybė verbalizuojasi. Bet kur ir bet kada. Ar ši verbalizacija nėra tas pats prasiveržęs gyvenimo pilnatvės geismas. Geismas išlikti, įtvirtinti save, žodžiu sutvirtinti savąjį kelią, paaiškinus jį kitiems – ir visų pirma sau. Geismas pasidalinti savimi. Būti kartu. Tačiau su savimi. Šis geismas jau ne pirmapradis. Jis sustruktūrintas askeze. Čia ir išryškėja radikalus Geismo narkomanų ir klariečių buvojimo prasilenkimas. Geismo veikėjai negali su savimi ištverti. Vienuolės – gali. Askeze nugludintas gyvenimo geismas tampa produktyvios galios šaltiniu: įgauna kryptį, išeitį už savęs. Todėl vienuolės spinduliuoja: geismas jų nenaikina , o kelia aukštyn. Skaistybė nėra geismo priešprieša. Ji yra jo radikalus išgryninimas. Forma lieka, tačiau keičiasi turinys. Jis pripildomas ne tuo kas duota, o tuo, kas įmanoma, tačiau pasiekiama tik radikaliai peržiangiant susmulkėjusį psichologinį aš. Vienuolių pasaulis radikaliai pasikeičia. Ontologiškai išsitiesina. Jis nėra subyrėjęs į tūkstančius lempų, kur kiekvienas tamsoje stveriasi sau skirtos lempos. Jis nušviestas bendra šviesa, kuri leidžia išbūti kartu ir tylint. Tai išsiveržimas iš chaoso. Sapno pinklių. Vienuolės kalba apie giedrą, kurios iki tol joms neteko patirti. Dalijasi patyrimu. Deja, žiūrovas negali kartu toje patirtyje išbūti. Kaip ir narkomanų patirtyje. Kaip ir bet kokio kito žmogaus patirtyje. Tačiau gali numanyti tokią patirtį esant.