Geidulys – ko?

Štai ir mes pagaliau susipažįstam su Sarah Kane – šiandienos teatro heroje, pasiutusia angle, iškankinta depresijos ir pasikorusia pasiekus savo šlovės viršūnę (1999 vasario 20 d., dvidešimt aštuonerių metų).

Anglų dramaturgas Edwardas Bondas, paklaustas, kodėl Sarah pasikorė, atsakė: ‘Todėl, kad jūs jai nesuteikėte jokio motyvo gyventi!’ Mūsų visuomenė nesuteikė jokio motyvo, jokio akstino gyventi, o tik… išgyventi: pirmųjų pjesių patyčias ir skepsį, dėl ko Sarah buvo priversta rašytis savo kūrinius pseudonimu, neišsipildžiusias svajones, žlugusias meiles ir beveik fizines kančias dėl pasaulio ir visuomenės netobulumo. Pritarimo Sarah galėjo sulaukti nebent iš kolegų dramaturgų, su jos pjesėmis susidūrusių kūrėjų, jau nuo 1997-ųjų paskleidusių apie ją žinią po visą Europą. Ar tai galėjo suteikti jaunai dramaturgei akstiną gyventi? Matyt, ne. Visa, kas ją kankino, taip ir liko pačios širdyje bei skundais, riksmu, kaltinimais, intymiausiais atsivėrimais, nuolankumu išrašytuose puslapiuose. Šiandien, beje, atnešančiuose nemažus honorarus tiems, kurie taip ir liko gyventi…

Negaliu pasakyti, ar Sarah dramaturgija – vien mados, žiniasklaidos, naujos dramaturgijos bangos, apsėmusios mūsų senutę Europą, tvarinys. Ją statyti lygiai taip pat sudėtinga, kaip nemeluoti sau. Čia negali dangstytis lakiu humoru, nebent brutalia saviironija. Ironijos ir brutalumo jos pjesėse nestinga; prievarta, žiaurumas, kankinimai, skausmas, seksualinės perversijos, haliucinacinės vizijos – visa žeidžia ausį ir atrodo neįsivaizduojama švarioje, tvarkingų ir tvarkingai gyvenančių aktorių pilnoje scenoje. Regis, kad ir kiek jie šauktų, šnabždėtų, tylėtų ar juoktųsi, – viskas taip ir liks teatras, anot vieno, savo paties gyvenimu demaskuojančio kūrybos ribotumą dailininko, – dirbtinis ir sugalvotas menas.

‘Mirtis – mano meilužė, ji ateis ir atsiguls šalia…’ – sako vienas veikėjų. O vėliau: ‘Laimingas ir laisvas’. Nes mirtis pagaliau ateina… Geismas mirties ir meilės, kad bent kas nors pasikeistų, geismas atsiprašyti ir pradėti viską iš naujo, geismas būti ir nebebūti, geismas girdėti ir kalbėti, geismas nieko negirdėti ir nieko nejausti… Iš tiek geismų, geidulių, troškulių susideda paskutinė Kane pjesė ‘Geismas’, pati tyliausia, gryniausia ir tikriausia – kaip balsas tyruose nebyliai šaukiant. Veikėjai čia bevardžiai, beveidžiai, aidu atsiliepiantys į kažkieno su pačiu savimi vedamą dialogą ir ginčą. Tik retsykiais čia įsiterpia konkretesnės, turinčios vardus ir savo istoriją pasakojančios būtybės iš kito pasaulio – kitos pjesės – ‘Apvalytųjų’.

Šias pjeses po pirmo savo spektaklio – Marko Ravenhillo ‘Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų’ ir pasirinko savo naujam darbui (vasarą Muzikos akademijos vaidybos ir režisūros katedros magistro diplomą gavęs) Povilas Laurinkus. Spektaklis ‘Geismas’ – tai bendras Laurinkaus ir Oskaro Koršunovo pastatymas, dabar dar ir papildęs Oskaro Koršunovo teatro repertuarą. T.y. tą repertuaro ‘kryptį’, kuri siejama su šiuolaikinių autorių vardais bei sceninėmis paieškomis.

Eidama į premjerą prisiminiau vasarą matytą ‘Geismo’ eskizą. Tuometiniai potyriai nekėlė entuziazmo: žiūrėdami į ‘aktyviai snūduriuojančius’ ant pagalvių (vertikalioje padėty!) aktorius po truputį ėmė snūduriuoti ir žiūrovai; turėjusieji ‘profesinių interesų’ dar sugebėjo ir šie tiek piktintis. Pateisinti eskizą galėjau tik atkakliomis kelių žmonių pastangomis krestelėti mūsų teatrą šiuolaikinės dramaturgijos injekcijomis. Labai skaudžiomis duriant, tačiau žadančiomis ir palengvėjimą ‘vaistui’ tirpstant ir skirstantis kraujyje. Juk kad ir kokią krokodilo odą turėtum, vienas kitas žodis, emocija, dar geriau – taiklus, niekuo neatskiestos tiesos drėbtelėjimas vis tiek išliks ir kur buvęs, kur nebuvęs kada nors pradės kirbinti dvasią dėl to, kad ne tik pasaulis ir gyvenimas neteisingi, bet kad ir pats save išdavinėji, apgaudinėji. Ypač tada, kai iš vienatvės ar ilgesio tikrai nori staugti ir nertis kilpą, bet esi priverstas gyventi. Nesvarbu, ar tik bandančio ir vis neįstengiančio prie pasaulio prisitaikyti paauglio ‘gyvenimą’ ar jau galinčiojo įsivaizduoti, kad prasidėjo ‘daug žadantis’ jo periodas.

Tai, kas iš pradžių buvo sumanyta – baltos pagalvės, gulintys scenoje aktoriai, jokių brutalių scenų, tik skvarbus gilinimasis į tekstą – išliko. Atsirado ‘kostiumai’, beveik iki pat žemės, prie pat aktorių veidų kabančios lempos-gaubtai, apšviečiančios juos keičiantis scenoms ar ‘išryškinančios’ atskirus veikėjus. Išliko išorinis minimalizmas, atsirado vidinis aktyvumas, energija, žodžių ir sakinių, metamų tarsi lasai, greitis ir taiklumas, skaudulio ir šiek tiek ironijos, prapliūpstančių tai veriamu riksmu, tai juoku. Išliko – žiūrovų koncentracijos, jų – skirtingos patirties, amžiaus ir pomėgių – atlaidumo poreikis; kūrėjų rizika būti ar nebūti suprastiems kalbant apie tai, ko apskritai žodžiais pasakyti neįmanoma. Arba ko jau nebesinori klausyti…

Prancūzų kritikai mėgsta Sarah Kane lyginti su ‘žiaurumo teatro’ pradininku ir siela Antoninu Artaud, ieškojusiu būdų išplėšti žiūrovą iš jo kasdienybės ir logiško, racionalaus mąstymo per emocinį sukrėtimą, kolektyvinės pasąmonės vaizdinių šoką. Skirtumas tik tas, jog Sarah Kane, verbalizuodama savo vaizdinius, remiasi individualiais ir šiandienos kasdienybės sukeltais išgyvenimais, tad jiems gerokai ilgiau tenka skverbtis iki kiekvienos, šiuolaikiškai ‘deformuotos’ mūsų nervų ląstelės. Retsykiais šie išgyvenimai jos pjesėse sužydi geltonomis didžiulėmis saulėgrąžomis, švelniai glostančiomis juodą žemę ir žadančiomis tikro ir vienintelio geismo – apsivalymo -išsipildymą. Lietuvių spektaklyje tik tamsoje prisipažįstama: ‘Aš nieko nejaučiu…’