Gedulas mano gyvenimui

Einu žiūrėti Čechovo „Žuvėdros“, režisuotos Jokūbo Brazio (neįtikėtina, 28 metų amžiaus), kur vaidina labai jauni aktoriai. OKT produkcija – tai yra Oskaro Koršunovo teatras. Pastaruoju metu esu sučechovėjusi, nes skaitau apsakymų rinkinį, kurį surinko Pagés Jordà ir išleido Proa leidykla. Čechovas, išgarbintas autorius. Manau, kad jau esu mačiusi septynias ar aštuonias „Žuvėdros“ versijas. Tai nėra mano mylimiausia Čechovo pjesė. Visada, kai galvoju apie Čechovą, prisimenu vieno labai svarbaus draugo patarimą audringu mano gyvenimo momentu: „Būk atsargi, nepavirsk į Čechovo personažą“. Tai galėtų būti belaikis perspėjimas. Taigi, kai skaitau Čechovą ar žiūriu jo pastatymus, neišvengiamai galvoju, kuriuo personažu man kyla grėsmė tapti. Ir dvejoju, ar gal jau juo tapau. Nuolat kankinanti baisi dvejonė.

Įeinu į salę, kur matau įprastą sąmyšį dėl pakeistų sėdimų vietų. Scenoje išblyškusi aktorė su mėlynais paakiais girtu balsu dainuoja „Daddy Cool“. Tai Maša. Scenografijos nėra: juodos užuolaidos, kurias reikia atitraukti ir užtraukti rankomis, kelios sulankstomos juodos kėdės ir dar keli daiktai. Šviesų taip pat beveik nėra. Beveik visas spektaklis apšviečiamas priekine balta šviesa, kai kuriais momentais apvalus pjūvis imituoja žibintą, kartais šviesa raudona. Šitas pastatymas yra nuogas teatras, be jokių nebūtinų aksesuarų. Nuogas dar ir dėl to, kad bus išrengta ne viena moteris. […]

Pastatymas seka Čechovo tekstą, karts nuo karto nuo jo nukrypdamas: priduria dabarties referencijas, mobilius, dainas, pasikartojimus, emfazes. Nors tekstas yra visas (sakyčiau), pastatymas siūlo kitokį, asmeninį „Žuvėdros“ interpretavimą. Pavydžiui, Mašos personažas įgauna labai įdomų protagnizmą, jis yra žymiai labiau dėmesio centre nei aš jį prisimenu kitose versijose. Tai Maša mus pasitinka ant scenos spektaklio pradžioje ir po petraukos. Ji užbaigia spektaklį. Mašą vaidinanti aktorė Digna Kulionytė yra žavinga, kai kurias momentais užgožianti kitus trupės narius. Ji pati viena jau yra spektaklis. Dar daugiau versijų: žuvėdra kaip simbolis yra sukramtoma ir atrajojama, ir dar daugiau – spektaklis siūlo mintį, kad žuvėdra yra ne vien Nina, kaip mes visada manėme, bet visos kitos desperatiškos moterys: Irina tuo momentu, kai galvoja, kad prarado Trigoriną, Polina kaip žuvėdros iškamša, sužalota savo vyro smurto, na ir žinoma Maša, kuri atrodo visa ko pagrindinė žuvėdra. „Moteris yra laisva ir laiminga, kaip žuvėdra. Tuomet pasirodo vyras, ją pamato ir ją anuliuoja vien tik savo pasilinksminimui“. Žuvėdra – tai ir laisvė, ir pasmerkimas. Brazio versija prideda daugiau sekso ir daugiau smurto, pabrėžia nesveikus santykius ir iškelia į paviršių piktnaudžiavimą (Trigorinas išprievartauja Niną!?), scenifikuoja smurtą (Šamrajevas). Apibendrinant – prideda dalykus, kurių originale nėra. Nežinau, ar visos šios interpretacijos įtikina mane. Vienas iš Čechovo privalumų yra tas, kad jis kelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų ir manau, kad Brazio interpretacija pernelyg viską sukonkretina ir duoda pernelyg suvirškintą versiją. Bet net jei ir neįtikina manęs iki galo, spektaklis man atrodo stimuliuojantis, nes jis priverčia pergalvoti pjesę iš kitos perspektyvos. O pergalvoti mūsų idėjas visada yra gera mintis.

Spektaklyje yra sprogstančių scenų. Vien dėl jų jau verta žiūrėti spektaklį. Tai šiek tiek perdėti momentai, su trupučiu kliedesio, kur režisierius ir trupė pasiduoda žvėriškai intuicijai. Tai beveik sapniškos ar performatyvios scenos su jėga, kuri tave nusineša: trys personažai, apimti visiško pykčio, sviedžia obuolius į sieną, obuoliai guli sutraiškyti ant žemės, aktoriai, vaidinantys žirgų kaimenę, veriantys Mašos žuvėdros klyksmai. Šiose bendrose scenose plaka įpykusi, gyva, laisva trupės energija.

Gal viskas šiek tiek prispausta į šiek tiek pasenusią estetiką: adatiniai kulnai, šlapi marškinėliai, kai kurie sceniniai sprendimai jau matyto modernumo – modernumo, kuris paradoksaliai yra išėjęs iš mados. Šiaip ar taip, po keturių valandų plojame. Aktorių darbas yra puikus. Apsimuoginimo rizika verta dėmesio. Asmeninė, stimuliuojanti pjesės interpretacija. Brazys – įsiminkite šitą vardą, ne paskutinį kartą jį girdim.

Čechovui pavydžiu daug dalykų, ypač jo sugebėjimo įtraukti tiek daug dalykų tokiame trumpame tekste: destruktyvinė idealizmo ir svajonių galia, meilės pinklės, varginanti ir neišvengiama atsakomybė dėl savo paties gyvenimo, kūrybinio pulso labirintai, šeimyninių ryšių kaina, bejėgystė prieš senatvę. Trumpai tariant, dekadencija. Sugebėjimas kalbėti apie visa tai su tariamu lengvumu, neišvengiamu nelemties tonu, tačiau negalutinai tragišku. Paprastai.

Grįžtu į automobilį slidžia kaip gyvenimas žeme. Jei žiopsosiu, galėčiau nukristi, susilaužyti koją, mirti ar likti su negalia. Juk taip lengva paslysti. Jei žiopsosiu, neščiau gedulą gyvenimui. Būti žuvėdra reiškia eksponuoti save pirmo pasitaikiusio šūviams. Net ir tavo paties šūviams. Ar aš esu žuvėdros iškamša, kabanti virš mano pačios židinio?