Dygus tandemas

Oskaro Koršunovo grįžimą „Temporada Alta“ šventė taip, kaip švenčiamos ypatingos progos. Salt miesto teatras „El Canal“ prisipildė žiūrovų (bilietai jau seniai buvo išparduoti), tarp publikos buvo politikų, tokių kaip Generaliteto patarėjas sveikatos klausimais Toni Comin, rašytojų, kaip Narcis Comadira ir daug teatro žmonių, tokių kaip Silvia Munt, Pep Ferrer ir Nausica Bonnin.

Galingą Koršunovo pastatymą gina grupė jaunų aktorių, kartu su vienu iš mokytojų Dariumi Meškausku. Jie su entuziazmu ir daugybe energijos seka režisieriaus nurodymus. Oskaro Koršunovo publika niekad nelieka abejinga, režisierius turi savotišką vizualumą, ritmą ir troškimą priversti žiūrovą mąstyti apie jam nepatogius klausimus. „Apvalytųjų“ atveju Koršunovas pasinaudoja Kane tekstu, fokusuodamas meilę plačiąja prasme, taip pat sugebėjimą ir nesugebėjimą mylėti, susijusį su kiekvieno seksualiniu identitetu ir normomis, sienomis bei socialiniai įgūdžiais.

Dygus pastatymas, pilnas sugestyvių minčių ir aukšto dažnio akimirkų, besisupantis tarp realistinių ir onirinių scenų, tarp dialogų ir minčių, tarp delikatumo ir brutalumo. Yra akimirkų, kai spektaklį sekti sunku, tačiau jis visą laiką išlaiko magnetizmą. Publika spektakliui plojo ne taip šiltai, kaip būtų buvę galima tikėtis iš vieno daugiausiai Europoje apdovanoto režisieriaus sugrįžimo į „Temporada Alta“. Tikriausiai žiūrovams buvo sunku suprasti, kad choreografinis aktorių nusilenkimas reiškė spektaklio pabaigą. Ir, žinoma, reikėjo laiko suvirškinti minčių ir vaizdų liūtį, kuri pliaupė scenoje pusantros valandos didžiausiu teatriniu smarkumu.