DUGNO DANGUS, arba NAUJŲ FORMŲ – YRA!

Sunku ant greitųjų ir trumpai atspindėti tokio spektaklio visai šviežią įspūdį, bet neįmanoma suvaldyti norą išsakyti kai kuriuos ypač gyvus emocinius potyrius, nes labai netrukus jie bus kitų formuluoti ir performuluoti, vertinti ir pervertinti, ir to pirmapradžio šviežumo jau nebeliks, kaip nebūtų gaila. Be to, tas nekaltas OKT teatro koketavimas, kad tai buvo atseit dar tik repeticija, irgi turi pagrindo, nes šiame spektaklyje tikrai dar bus neesminių akcentų kaitos, ypač finalinėje jo dalyje. Bet dabar jau akivaizdžiai matyti, kad OKT teatras, režisierius Oskaras Koršunovas ir jo komanda šiuo spektakliu įvykdė naują kokybinį šuolį, sėkmingai įveikę numatytą viršūnę – A.Čechovo „Žuvėdrą“.

Atradimų ir atsivėrimų šiame spektaklyje gausiu, bet ryškiausia – tai, be abejonės Martyno Nedzinsko suvaidintas jaunas rašytojas Treplevas. Galima drąsiai teigti, kad šį vakarą gimė ne tik fantastiškas vaidmuo, bet ir mūsų visas teatras praturtėjo ypatingo ryškumo scenine asmenybe, įvyko tikrasis aukščiausio lygio artisto gimimas – tokio artisto, su kurio kūryba sunku lyginti visus ligšiolinius mūsų teatrinės kultūros talentus ir virtuozus, ir kokiais kartais negali pasigirti ir daug kitų išvystytų ir daug pasiekusių teatrinių kultūrų.

Jaunas artistas Nedzinskas jau iki šiol demonstruodavo scenoje talentingą sugebėjimą kurti vaidmenis „tarsi iš nieko“, įnešti į kiekvieną spektaklį ištisą savąjį užkrečiantį ypatingai turtingą teatrinį pasaulį. Unikalu vien jau tai, kad jauno rašytojo Treplevo vaidmenį A.Čechovo „Žuvėdroje“ jis per palyginus trumpą laiką kūrė jau antrą kartą, pirmąkart – R.Tumino VMT spektaklyje „Žuvėdra“ 2009 m. Tai ypatingas atvejis, kai jaunam aktoriui glaustu laiku yra suteikiama galimybė įvairiai interpretuoti vieną iš sudėtingiausių ir aukščiausio meistriškumo reikalaujantį vaidmenį. Tai, manyčiau, yra tik viena iš aplinkybių, kuri lėmė tokią efektingą artisto ir viso spektaklio sėkmę. Tarsi alpinistai, kurie ištisa komanda šturmuoja Everestą, kad tik vienas-kitas iš jų įsmeigtų pergalės vėliavėlę viršūnėje, taip visa OKT „Žuvėdros“ komanda azartingai, išmaniai ir su įkvėpimu šturmavo A.Čechovo „Žuvėdros“ viršūnę.

Sutinku ir su režisieriaus O. Koršunovo teiginiu, kad tai yra trilogijos „Hamletas“-„Dugne“-„Žuvėdra“ trečiasis žingsnis. Naujosios teatrinės realybės paieškos čia įskaitomos būtent šia trajektorija. Tai, kad pasirinktas „klasikos skambesio aktualizavimo“ būdas, taip pat tiesa, bet tai dar ne viskas. Ir iki šiol būta apstu „Žuvėdrų“, apgyvendintų neva šiuolaikiškais tipažais, kurie šokiruodavo iš scenos „šiuolaikiškomis“ intonacijomis. Ta sąlyga nėra nei pakankama, nei privaloma, jeigu nesugebama užčiuopti esminio šios geriausios A.Čechovo pjesės „pulso“. Galbūt terminų prasme klaidingai, bet pavadinsiu tai ypatinga „čechoviška transcendencija“ (ji dažniau įvardinama kaip čechoviška poetika): jos turinio patosas – nepaliaujamas ir aistringas gyvenimo prasmingumo siekis, kas puikiai šįsyk įgyvendinta O. Koršunovo ir jo komandos. Jeigu A. Čechovas yra pelnytai vadinamas „inteligentiškumo dainiumi“, tai šį spektaklis tikrai nusipelnė „Oskaro Koršunovo inteligentiškiausio spektaklio“ titulo.

Fantastiškai įspūdingas Nelės Savičenko sukurtas Arkadinos vaidmuo, ir toliau gniaužia kvapą stebint, kaip ši artistė sugeba vystyti savo vaidmenų meistriškąjį „crescendo“. Dariaus Meškausko itin išmaniai suvaidintas Sorinas tikrai nusipelnęs mūsų teatro pastarųjų metų „inteligentiškiausio vaidmens“ titulo. Rasa Samuolytė su jos suvaidinta aistringąja Maša ir šiame spektaklyje tampa vienu iš jo „kertinių akmenų“. Dainiaus Gavenonio daktaras Dornas, kaip įprasta pas šį aktorių, yra kupinas prasmingos aktorinės „vidinės režisūros“. Vytautas Anužis suvaidino Šamrajevą taip, kad šis „siaurokas“ (ir aktoriui, ir pagal pjęsę) vaidmuo suspindi netikėtai giliu charakteringumu. O Airidos Gintautaitės Polina tiesiog stulbina – tokios fantastiškos ekscentrikos niekas negalėjo tikėtis nė iš vaidmens, nė iš artistės.

Giedriaus Savicko Medvedenka – nuostabus charakteris, puikus viso spektaklio nuotaikos kamertonas.

Darius Gumauskas jam būdinga organiška maniera savąjį Trigoriną pateikia kaip labai šiuolaikšką atpažįstamą „žvaigždės“ tipažą, puikiai derantį ir poroje su Arkadina, ir su Nina Zarečnaja. Jauniausia ir „žaliausia“ iš visos komandos, niekad iki šiol nematyta Gelminė Glemžaitė (Nina Zarečnaja) neturi ir negali turėti jokios interpretacinės patirties, kad pakeltų tradicinį prasminį šio vaidmens „svorį“, bet šiame sprendime to iš jos nėra reikalaujama. Jiedu –Nedzinsko Treplevas ir Glemžaitės Nina – spektaklyje yra puiki šiuolaikinės „pamestosios kartos“ jaunimo pora, tai graudžiai besiglaudžiantys vienas prie kito, tai neriantys į svetimų aistrų orgijų pasaulį, kad būtų negailestingai sumaitoti. Puikus komandinės vaidybos duetas.

Režisūrinio sprendimo plotmėje šis spektaklis irgi vertas kelių „nobelių“ už visą puokštę išradimų – tokių, kaip, pvz., „kambario teatro“ sukryžminimas su „vaizduotės teatru“, na, ir fantastiškas atradimas – gyvas kaip „Soliario jūra“ spektaklio „dangus“ (t.y. lubos), kurias žiūrovų akivaizdoje valdo patys vaidintojai. Na, ir už nušautą popierinę žuvėdrą – dar vienas „nobelis“.

Bet vis tik svarbiausias spektaklio pasiekimas ir jo esminė „naujoji forma“, kurios tai aistringai ir kryptingai ieškojo visa Oskaro Koršunovo komanda – tai aktoriaus Martyno Nedzinsko talento atsivėrimas „visu grožiu“ ir visame išraiškos priemonių gausybės žibėjime. To dėka naujausias O. Koršunovo spektaklis „Žuvėdra“ praturtino šios pjesės geriausių pastatymų istoriją ir pasaulinę teatro tradiciją, kai čia pirmąkart tokiu lygiu prasmė sufokusuota ties jauno rašytojo Treplevo personažu. Jo žodžiai „Reikia naujų formų!“ tampa ir naujo spektaklio prasminiu iešmu, ir viso mūsų teatro manifestu.

Ir ypatingas ačiū kompozitoriui Gintarui Sodeikai už „Treplevo bliūzą“ !