Dievo ir mirties temomis

OKT teatro Sigito Praulskio „Keltininkas“ Lietuvos rusų dramos teatro scenojeSimboliška į Rusų dramos teatrą eiti žiūrėti lietuvių nacionalinės dramaturgijos. Pirmąją Sigito Parulskio „Keltininko“ premjeros dieną su linksma kolege užklydome į teatrą iš premjerinio solidarumo. Kišenė, iš kurios žiūrėjome, buvo priplėkusi, žydra staltiese uždengtas paskutinės vakarienės stalas – įkypas, muzika – tranki, Kunigo kostiumas – prastas, žiūrovai kvailai krizeno, o ir paties Parulskio antidraminė drama tą vakarą pasirodė daugiau nei įtartina.

Žiūrėti „Keltininko“ antrą dieną dar kartą nebuvo itin didelio ūpo. Tačiau būtent antrąją dieną viskas neatpažįstamai pasikeitė ir tapo aišku, kad tai vienas iš gyviausių šiandienos spektaklių, kuriame tekstas ne atgaivinamas, bet būtent kuriamas kartu su visais. „Keltininkas“ yra toks spektaklis, kuris niekada nesikartos. Jo vitališka jėga yra ne improvizacijų gausa, bet minties atvėrimai. Tai teatras, kuriame įdomu atrasti tai, kas patiriama nuolat, bet per skubėjimą nesuvokiant prasmės.

Žiūrovai išvydo intelektualinio teatro produktą, kuriame dera filosofija ir detektyvas. Sigito Parulskio užtaisas stiprus, todėl visiems kūrėjams turėjo būti įdomu žaisti tokius dramaturginius šachmatus. Siužeto pagrindą sudarantis detektyvas lietuvių dramaturgijoje apskritai retenybė, todėl „Keltininką“ galima būtų laikyti naujo teatro žanro pradžia.

Tokiame teatre scenovaizdis, kostiumai ir muzika netenka prasmės. „Keltininko“ ypatumas – tai minčių minos, slypinčios tekste. Dominuojančioje lietuviškos dramaturgijos grafomanijoje šį reiškinį sunku su kuo nors palyginti. Parulskis – aktyvus, reaguojantis ir, svarbiausia, neabejingas rašytojas. Į keliasluoksnį dramaturginį audinį jis įpina pagrindines savo kūrybos temas – Dievo ir mirties. Jis nenustatinėja „diagnozių“, jam svarbu, kad žiūrovas mąstytų, reaguotų – gal net piktintųsi. Parulskis yra palyginimų meistras, todėl tekstas prisodrintas paradoksų, įvairių netikėtumų, atvirų klausimų. „Dievo nėra šiame pasaulyje, o mūsų nebus kitame… Pats lemtingiausias prasilenkimas…“, – sako Parulskis ir palieka mus mąstyti apie egzistencijos esmę. Todėl šiame spektaklyje ypač svarbu, kas ir kokiomis intonacijomis prabyla apie dievoiešką ar mini Dievo vardą be reikalo.

Ką tik baigėsi Audronio Liugos suorganizuotos „Naujosios dramos akcijos“ – „Dekalogas: dabar“ pirmas etapas. Pauliaus Budraičio režisuotame „Keltininke“ Parulskis šią temą simboliškai pratęsia: „Pagalvokite: žmogus pastato laivą, kurį ima garbinti kaip netikrą Dievą? Teisingai? Teisingai. Ko reikalauja dekalogas? Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Arba – neminėk Viešpaties vardo be reikalo? Anais laikais, kai dar nebuvo beprotiško reklamos bumo, brendų, logotipų ir panašiai, nieko reikšmingo, išskyrus Dievo vardą, žmonės negalėdavo pasakyti vienas kitam ir minėdavo jį visiškai be reikalo. Di Kaprio vagis? Vagis – jis ir nuskęsta, nes vogti negalima. Vadinasi, nevok. Be to, jis dar ir svetimos moters geidžia. Teisingai? Teisingai. Atpildas teisėtas. Geriau panagrinėjus – visi dešimt Dievo įsakymų tame laive surinkti, ir šis plaukiojantis, tiksliau, skęstantis Titanikas Dekalogas yra perspėjimas mūsų krikščioniškajai išsigimusiai civilizacijai.“ Atviras Parulskio provokavimas toks aktyvus, kad vos ne kiekvieną pastraipą galėtum susieti su dekalogu. Šiandien žmonija taip išsigimė, kad nuodėmes pavertė dominantėmis. O skepsis ir abejingumas tapo norma. Parulskis apie tai sako: „Dabar apie viską reikia kalbėti atsainiai, nesuinteresuotai, lyg kalbėtum apie kažkokį spuogelį, išaugusį kaimyno šuniui ant uodegos.“

Režisierius Paulius Budraitis, turėdamas du patikimus ramsčius – Parulskį ir Sakalauską, – nepabūgo užminti pagrindinės gyvenimo prasmės mįslės. Mirtis Parulskiui daug įdomesnė tema nei Dievas. Apie mirtį ne tik prabylama – ji tarytum įgyja keturiasdešimt trejų metų vidutinio verslininko Henriko pavidalą. Tarp Arūno Sakalausko vaidmenų nemažai tokių, kurie generuoja visą sceninį veiksmą. Be šio aktoriaus „Keltininkas“ būtų sunkiai įsivaizduojamas. Šis unikalus aktorius ne vien susitapatina su rašytojo herojumi – jis Henriką paverčia save kankinančia būtybe, jo reakcijos išreiškia nūdienos žmogaus būseną. Sakalauskas išvijęs iš savęs žaidimą teatru, teatro imitavimą. Jis stengiasi nužeminti tai, ką teatras bando paversti trafaretu. Sakalausko antiherojus sulūžta, jį sulaužo bejėgystė. Aktorius net geba pavaizduoti tą „sulūžimą“: rodos, ramus, gal net kiek sukaustytas jo kūnas staiga leidžiasi į ekspresionistinį šokį. Jis tarytum sušoka savo partiją, po kurios jį, lyg paukštį sulūžusiais sparnais, bando išvilkti iš scenos.

Ši iš pažiūros „laisva“ būsena iš aktoriaus pareikalavo teatrinio intelekto ir tikslaus mizanscenų pojūčio. Pačiose keisčiausiose, makabriškiausiose situacijose jis nė sekundės nesiblaško, iš jo sklinda raiška ir ramybė. Kiek visa tai „kainuoja“ aktoriui, niekas nežino, bet žiūrovui šiuo atveju svarbu tai, kad Sakalausko Henrikas nuosekliai juda į finalą, kuriame po žudančiai slegiančių sapnų ir net mistinių sutapimų jis ramiu balsu pareiškia gydytojui, kad jaučiasi gerai. Nes visi klausimai šiame gyvenime neturi prasmės, o jeigu ir žinotum, kaip jautiesi, esmės tai nepakeistų. Vis tiek gydytojui visi „užpakaliai turi individualių bruožų“, ir juos reikia individualiai ištirti, kad galėtum pasakyti, jog „mūsų žinojimas – tik viena iš versijų…“

Nors ir skirtingų mokyklų, visi Budraičio suburti aktoriai sudaro vieną ansamblį, iš kurio iškrinta Vytautas Paukštė. Tai lemia ne tik „jūreiviškas“ kostiumas, bet ir kai kurie deklaratyvūs tekstai, ypač apie Dievą. Todėl nieko nuostabaus, kad jie keistai ir buvo ištarti.

Monikos Bičiūnaitės Gydytoja – vienas iš ryškiausių šios aktorės vaidmenų. Jos tekstai ciniški, tačiau aktorė jų nešaržuoja, jos intonacijose girdimos pasaulio siaubo pranašystės. Pasirodo, Bičiūnaitė yra stipri charakterinė aktorė, kuriai režisieriai patikėdavo kiek kitokio amplua vaidmenis. Budraitis pataikė.

Svarbus Jolantai Dapkūnaitei Aleksandros vaidmuo. Gaila, kad jos žodžius kartais „užkloja“ muzika arba jie pasimeta užkulisiuose. Ši pastaba daugiau skirta režisieriui, bet aktorė turi nebijoti pati aktyviau valdyti situaciją. O tai, kad Dapkūnaitės Aleksandra yra vartai į pragarą, ko spektaklio pradžioje net neįtarsi, detektyviniam pjesės klodui yra svarbu. Tik kodėl žiūrovui neleista anksčiau suprasti, kad ji yra mirties pradžia? Žaidimas atviresnėmis kortomis būtų pakenkęs filosofinei pjesės ištarmei? Bet dalis žiūrovų detektyvą vertina labiau už dievoiešką. Dapkūnaitės personažui turi būti suteiktos išskirtinės teisės šiame spektaklyje. Dabar mes matome namų šeimininkę, vėliau – prie stalo ramiai sėdinčią gražią damą. Ji gali savo vyrui „teisybę“ į akis išrėžti, būti žavinga, bet režisierius per ją galėtų pažerti daugiau intrigos.

Todėl visai neaišku, kodėl Henriko sugulove tampa Beatričė. Ar tai tik „gyvenimo atsitiktinumas“, ar Henrikui tiesiog trūko kantrybė? Viena iš stipriausių jaunosios kartos aktorių Severija Janušauskaitė „maudosi“ ir šiame vaidmenyje, tačiau jos kuriamas personažas dar neįtikinamas. Pirmiausia dėl televizijos nuvalkiotų infantilių blondinių intonacijų. Jos lėkštos, nuobodžios, vienaplanės. Dramaturgas siūlo kiek sudėtingesnę situaciją. Į ją net kreipiasi: „Beatriče, šviesos angele šiame prakeiktame pragare.“ Tuo labiau kad į sapnų, vizijų, o kartu į gyvenimo pinkles papuolęs Henrikas pasirenka ją.

Parulskis bandė nustatyti mirties laiką. Šiai „akcijai“ pasitelkė Taksistą ir Karlą. Abu ypatingi. Vytautas Kaniušonis puikiai tinka vaidinti Keltininką, paprastai tariant, Taksistą. Jo vaidmuo nepriekaištingas. Tai – tipiškas žmogžudys pedantas, perkeliantis žmones į anapusybę. Ant jo nerasi nė šapelio, nelieka net pirštų atspaudų. Aktorius tiesiog steriliai preparuoja savo personažą, visus tekstus taria su tokiu pasitenkinimu, kad, rodos, šis vaidmuo specialiai jam parašytas.

Kaniušonio žmogžudys yra „baltomis pirštinaitėmis“, o Jono Versecko Karlas – tiesiog smulkus vykdytojas, „žemės kirmis“. Šiam aktoriui ir žodžių nereikia, jis visas organiškai ištirpęs vaidmenyje, net juokingas. Šmaikštus ir Tomo Kliuko Policininkas. Lyg ir štampuotas personažas, tačiau aktorius jam suteikė minkštumo, žmogiškumo. Kliuko debiutas ryškus, nors vaidmuo ir nedidukas.

Vladimiro Jefremovo Gydytojo finalinis bendravimas su pacientu nušluoja visas abejones, kad lankymasis pas gydytojus yra mirties baimės pasitikrinimas. O tai yra „žinojimo problema“.

Neabejoju, kad Paulius Budraitis priklauso tai režisierių kategorijai, kurie auga dirbdami. „Keltininkas“ – rimtas įrodymas, kad reikia ir toliau eiti analitinio teatro pažinimo keliu. Gal Budraičiui būtų ir paprasta „įforminti“ savo režisūrinį braižą, tačiau gerai, kad jis neskuba to daryti.