Dega aistra gyventi

Dega aistra gyventi

Pastarųjų dešimtmečių lietuvių teatras turi du Čechovus – nekrošiškąjį ir tuminiškąjį, nužymėjusius skirtingas interpretacijos kryptis ir suformavusius Antono Čechovo pjesių statymo etaloną. Prancūzų režisierius Ericas Lacascade´as, OKT/Vilniaus miesto teatre pastatęs „Dėdę Vanią“, atvirai nemetė pirštinės mūsiškajai A.Čechovo interpretavimo tradicijai.

E.Lacascade´as išsikėlė gerokai sunkesnę užduotį: drauge su aktoriais, kurie anksčiau kartu niekada nevaidino vienoje scenoje, naujai perskaityti chrestomatinę pjesę. Todėl didžiausias E.Lacascade´o ir jo bendraautorės Darios Lippi režisūros nuopelnas – atskleistos dar nematytos arba retai matomos aktorių individualybės pusės.

Tekstas skamba gyvai

Kai spektaklis prasideda ankstesnio „Dėdės Vanios“ varianto, pjesės „Miškinis“, scena, kur švenčiamas Želtuchino (Tomas Rinkūnas) gimtadienis, iš scenos plūsteli energija. Tai – „jaunas“ spektaklis. Pirmiausia, pats A.Čechovo tekstas, subtiliai suredaguotas režisieriaus ir vertėjų Akvilės Melkūnaitės bei Veronikos Kubiliūtės, skamba šiuolaikiškai ir gyvai.

Antra, čia neryškinamas veikėjų amžius: Airida Gintautaitė senutę Voinickają vaidina be išorinių senatvės „atributų“.

Toli gražu neišgverę ir reumato bei pamintų ambicijų kamuojamas Arvydo Dapšio Serebriakovas ir Gedimino Girdvainio Orlovskis.

Spektaklio veikėjų galeriją papildo jauna, gyvybinga, stačiokiška, jokiomis filosofijomis sau galvos nekvaršinanti Aurelijos Tamulytės Julijos ir Pauliaus Tamolės Fiodoro pora – tiktai jų jausmams lemta išsipildyti.

Senatvės, apatijos ir nuobodulio motyvus E.Lacascade´o „Dėdės Vanios“ interpretacijoje keičia aistra gyventi, ryžtas nepasiduoti, net ir žinant, kad pabaiga – neišvengiamai liūdna.

Tarp cinizmo ir jautrumo

Rasą Samuolytę ir Dainių Gavenonį matėme visokius, tačiau tokių, ko gero, dar ne. Vaikiškų bruožų, tačiau anaiptol ne naivi Sonia gali būti kieta, net nuožmi su kitais ir švelni su Astrovu.

Gydytojas Astrovas – įdomiausias spektaklio personažas: ciniškas ir supratingas, atsiribojęs ironija ir jautrus, pragmatiškas ir lyriškas.

Astrovo ir Sonios duetas – bene stipriausia spektaklio atrama, o naktinė jųdviejų pokalbio scena, kurioje grakščiai susipina komiškumas ir dramatizmas, – labiausiai jaudinanti.

Įdomi režisieriaus idėja sugretinti Sonios ir Jelenos Andrejevnos personažus, parenkant joms moters-vaiko tipo aktores, nepateisino lūkesčių, nes ir profesinės, ir asmeninės patirties požiūriu tik pernai vaidybos studijas baigusi Irina Lavrinovič negali konkuruoti su R.Samuolyte.

Nors Jelenos apžavėtų vyrų lūpomis nuolat pabrėžiamas jos ypatingas grožis ir vidinė tuštuma, akivaizdu, kad vien patrauklios išvaizdos šiam vaidmeniui nepakanka.

Nemotyvuotai ekscentriškos, nelogiškos, monotoniškos I.Lavrinovič intonacijos, emocijų forsavimas pakiša koją ir jos scenos partneriams – pirmiausia Vaidotui Martinaičiui, į dėdės Vanios vaidmenį įliejusiam ypač daug asmeniškumo.

Fatališkos Vanios meilės Jelenai tema spektaklyje nesuskamba, bet Ivano apmaudą dėl tuščiai nugyvento gyvenimo ir iliuzijų žlugimą V.Martinaitis perteikia jautriai ir intymiai.

Spektaklyje yra ir štampų

Komponuodamas mizanscenas nepatogioje Rusų dramos teatro salėje, E.Lacascade´as ypatingos režisūrinės išmonės nedemonstruoja, daugiausia renkasi minimalias priemones.

Šiame spektaklyje yra ir originalių, netikėtų sceninių sprendimų, bet yra ir štampų. Tarkim, Vania susipila ant galvos ąsotį vandens – suprask, lauke liūtis. Arba scena, kai jis su Astrovu žaidžia stipriųjų gėrimų taurelėmis-šachmatais.

Gal Teatro arena, į kurią gegužės mėnesį bus perkeltas „Dėdė Vania“, iš naujo kūrybiniams ieškojimams sutelks įdomų ir netikėtą aktorių ansamblį.