Cezaris iš žiūrovo gardelio

Ge­ra yra pra­mo­gau­ti. Dar ge­riau, kai die­nas už­pil­do pa­si­kul­tū­ri­nė­ji­mai. Pa­vyz­džiui, ko­kia dis­ku­si­ja apie lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kri­ti­ką (ku­ri pa­čių ra­šan­čių ir kri­ti­kuo­jan­čių kri­ti­kų vis tiek ver­ti­na­ma kaip „ne­įdo­mi“ ar kaž­ko stin­gan­ti), ką tik iš­leis­tų kny­gų pri­sta­ty­mai, vi­so­kie kon­cer­tai kon­cer­tė­liai (kad ir „Mu­sic We­ek“, vi­są sa­vait­ga­lį lau­ke sto­vė­jau ir klau­siau­si vis ge­res­nės mu­zi­kos, ap­lo­dis­men­tai „Co­lours of Bub­bles“) ar „Ju­li­jus Ce­za­ris“. Apie ši­tą – pla­čiau ir iš­sa­miau.

Pas­ta­ra­sis ne­iš­ven­gia­mai pa­pil­dy­tų bet ko­kią die­ną. Net per­pil­dy­tų. Vaiz­dų, mu­zi­kos, „kul­tū­rin­go“ kal­bė­ji­mo, ku­rio ge­riau jau ne­iš­girs­tų Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja. Paulius Ig­na­ta­vi­čius taip sa­kė. Pri­ta­riu jam. Au­sis už­rai­to, akis iš­ba­do. Bet vis tiek kaž­kur pa­slap­čia vi­du­je sprogs­ta ge­ras pa­si­ten­ki­ni­mo už­tai­sas. Vaiz­din­gas, kū­niš­kas ir per daug mąs­ty­ti ne­ver­čian­tis. Bet juk vis tiek kaž­ką pa­žiū­rė­jęs mąs­tai. Ir tai su­si­klos­to, bent jau ma­no gal­vo­je, taip:

Pa­stebėjimai apie erd­vę

Erd­vė ma­ža (jos ad­re­sas – Aš­me­nos g. 8, Vil­nius). Ant du­rų pa­ka­bin­tas la­pe­lis, kad pra­si­dė­jus spek­tak­liui žiū­ro­vai ne­be­įlei­džia­mi. Ir vi­siš­kai aiš­ku kodėl. Nes prieš pat pra­si­de­dant spek­tak­liui žiū­ro­vai sa­vo gar­de­ly­je ap­juo­sia­mi STOP juos­ta. Vi­sai kaip spek­tak­lio pra­džio­je mi­ni­mų ir ste­bi­mų ar­klių lenk­ty­nių žiū­ro­vai tri­bū­no­se. Prie­ky­je – sce­na, de­ši­nė­je – sce­na, kai­rė­je – sce­na, o ir du­rys, pro ku­rias ką tik bu­vai įleis­tas, ak­to­rių nau­do­ja­mos kaip vai­di­ni­mo da­lis. Tai­gi net tai, kas lie­ka žiū­ro­vui už nu­ga­ros, už sie­nos, prie ku­rios jis šlie­ja­mas, ati­duo­da­ma ak­to­riams. Esi šiek tiek įspraus­tas į kam­pą, la­bai ar­ti to, kas vai­di­na­ma. Ri­ba tarp ta­vęs ir ak­to­riaus lyg ir yra – to­ji STOP juos­ta, – lyg ir ne. Iš pra­džių ta skir­tis yra gry­nai fi­zi­nė, bet pas­kui jos ne­be­lie­ka, kai ant­ro­je spek­tak­lio pu­sė­je juos­ta pa­pras­čiau­siai nui­ma­ma. (Tie­sa, nie­ka­da ne­at­me­tu prie­lai­dos, kad to­kie sky­ri­mai ar jų pa­nai­ki­ni­mai ga­li bū­ti dėl pa­pras­čiau­sių prak­ti­nių su­me­ti­mų. Pra­džio­je ta skir­tis vei­kia fi­ziš­kai ir psi­chiš­kai kaip idė­ja, o pas­kui ji pa­nai­ki­na­ma vien tam, kad žiū­ro­vams bū­tų kaip iš­ei­ti. Ki­taip sa­kant, tai, kas bu­vo gal­būt idė­jiš­ka, pa­nai­ki­na­ma dėl ele­men­ta­raus pa­to­gu­mo.) Ak­to­riai, be­je, ir­gi lau­žo su­for­muo­tą ta­vo at­skir­tu­mo, kaip daž­nai bū­na to­kiuo­se di­de­liuo­se te­at­ruo­se kaip Na­cio­na­li­nis, po­jū­tį: ne­si­var­žy­da­mi spok­so tau į akis, prieš ta­ve nu­si­ren­gi­nė­ja. Ima da­ry­tis šil­ta. Ne vien dėl nu­si­ren­gi­nė­ji­mo. Oro stin­ga. Ir, pa­ra­dok­sa­lu, kai Bru­tas (akt. Ta­das Gryn) (dar spek­tak­lio pra­džio­je) už­si­rū­ko, kaž­kaip gai­viau pa­si­da­ro. Ta­da pla­nuo­tai, pa­liep­tas ar iš sa­vo po­rei­kių kaž­ku­ris ak­to­rius pra­ve­ria lan­gą. Va­lio. Bet oro ne­pa­dau­gė­ja. Vi­si ver­da vie­no­se sul­ty­se. Žiū­ro­vas yra taip ar­ti ak­to­riaus ir vai­di­ni­mo, kad vie­nu me­tu net pa­si­ro­dė, jog da­bar at­si­sto­si, nu­ei­si, at­si­sė­si ša­lia ak­to­rių ir kuo pui­kiau­siai su­trauk­si drau­ge fi­na­li­nį „Help, I ne­ed so­me­bo­dy“. Kaip ba­re ko­kiam. Pa­ry­čiais, po se­ki­nan­čio vi­sos nak­ties links­mi­ni­mo­si.

Pa­ste­bėjimai apie san­ty­kį su pje­se ir mo­te­rų iš­try­ni­mą

Kaž­kaip, kai ei­ni į „Ju­li­jų Ce­za­rį“, šiek tiek ti­kie­si ir Šeks­py­ro. Bent ei­liuo­to teks­to. Jau bū­ni skai­tęs ar ma­tęs spau­do­je, kad pje­sė su­ak­tu­a­lin­ta, kad čia iš pa­va­sa­rio ar­čiau rin­ki­mų per­kel­tas po­li­ti­nę da­bar­tį pa­ro­dan­tis dar­bas (Ar­tū­ras Arei­ma vie­na­me in­ter­viu tei­gė, kad spek­tak­lis per­kel­tas ne­spe­cia­liai; pui­kus su­ta­pi­mas, to­kiu at­ve­ju). Ir vis tiek ti­kie­si, kad bus bent kiek ori­gi­na­lios pje­sės. Bet Šeks­py­ro – tik pa­va­di­ni­mas ir ke­lios ei­lu­tės. Ir tos tik pra­džio­je. O jei pas­kui jos pa­si­ro­do, tai sun­ku ir at­pa­žin­ti, nes tik­ros ame­ri­kie­tiš­kosios im­ty­nės bet ką iš­muš­tų iš vė­žių. Ge­rai pa­sa­kė vie­nas žmo­gus, kad fak­tas, jog spek­tak­lis apie Ju­li­jų Ce­za­rį, vi­du­ry vi­so veiks­mo dings­ta; jei spek­tak­lis bū­tų apie ko­kį Al­gį, tik­riau­siai net pa­mirš­tum, nuo ko ant­ros pu­sės cha­o­sas pra­si­dė­jo.

Be­je, iš pje­sės pa­ša­lin­tos mo­te­rys. Jos pa­mi­ni­mos ke­lis kar­tus, tris, jei ne­klys­tu, ir tuo vis­kas pa­si­bai­gia. Mo­te­riš­ka li­ni­ja pa­nai­ki­na­ma. Bet skriau­dos nė­ra. Tadas Gryn ir To­mas Rin­kū­nas la­bai ne­blo­gai bu­čiuo­ja­si ir taip.

Pa­ste­bėjimai apie me­di­jas

Tik­riau­siai ne­iš­ven­gia­ma, kad da­bar­ti­nia­me spek­tak­ly­je ne­at­si­ras­tų ko­kia pa­pil­do­ma me­di­ja. Ne­kal­bu apie laik­raš­čius. Jų taip daž­nai vi­sur bū­na. Čia ir­gi pil­na. Jie, iš­kar­py­ti ir su­smaigs­ty­ti, ka­bo ant in­for­ma­ci­nio sten­do. Ko­rup­ci­jos, kri­zės, orai, „Res­pub­li­kos“, „Lie­tu­vos ry­to“ lo­go­ti­pai, ne­rei­ka­lin­gi žo­džiai iš­kirp­ti iš iš­ka­bin­tų ant­raš­čių. Ka­si­jus (akt. To­mas Rin­kū­nas) net iš­dės­to vi­są laik­raš­čio dau­gia­funk­ciš­ku­mo te­ori­ją. Ma­tyt, tai skir­ta pri­ar­tin­ti prie re­a­lio­sios da­bar­ties, lie­tu­viš­kų – ir ne tik – ak­tu­a­li­jų.

Tą jaus­mą su­stip­ri­na trys te­le­vi­zo­riai. Trys te­le­vi­zo­riai – ir nuo­lat juo­se be­si­kei­čian­tys vaiz­dai. Įstrigo parade žy­giuo­jan­čių ko­rė­jie­čių mer­gi­nų vaiz­das. Pa­jun­ti ag­re­sy­vios po­li­ti­kos pliūps­nį, jo pla­tu­mą, uni­ver­sa­lu­mą, bu­vi­mą vi­sur ir vi­sa­da, kad ir ko­kia bū­tų vie­ta ar lai­kas – Ro­ma, Lie­tu­va ar Ry­tai. Bet jos taip juo­kin­gai žen­gia… Pa­si­stryk­čio­da­mos. Imi gal­vo­ti: „Ir kaip joms taip pa­vyks­ta?“ Be­žiop­so­da­mas iš­kren­ti iš spek­tak­lio. Pa­si­pur­tai, grįž­ti, o, pa­si­ro­do, ne ką ir pra­ra­dai.

Me­di­jos ir blaš­ko, ir pa­de­da. Pa­vyz­džiui, pa­stip­ri­na Ce­za­rio (akt. To­mas Stir­na) blo­gą nuo­jau­tą, su­tei­kia tam mo­men­tui cha­o­tiš­ku­mo – stai­gus to pa­ties vaiz­do „sa­va­va­liš­kas“ at­si­ra­di­mas ek­ra­ne ir pa­kar­to­ti­nis jo iš­jun­gi­mas ke­lia ne­ri­mą, pa­ni­ką. Ir dar tas ėriu­kas te­le­vi­zo­riu­je. Imi gal­vo­ti, kad ims ir pa­pjaus jį (kaip nuo­ro­dą į Ce­za­rio mir­tį, tiek vi­si nu­ma­no). Ger­klę per­rėš. Ne­nu­steb­tum. Bet, kaip dės­tė Gryn (Bru­tas), Lie­tu­voj pi­ni­gų te­at­rui trūks­ta, kad nu­si­pirk­tų krau­jo spek­tak­liui. Tai gal tos ten­den­ci­jos lai­ky­da­mie­si ir pjau­na­mo ėriu­ko ne­pa­ro­do.

Tai ne vie­nin­te­lis kal­bė­ji­mas apie pa­tį te­at­rą. Apie to­kį, koks jis yra pas mus – Lie­tu­vo­je. Kaž­kaip ne­ska­niai įtrau­kia­mas jis į vi­są vyks­mą – vie­nu me­tu net iš­var­di­ja­mi vi­si ak­to­riai ir re­ži­sie­rius, ku­riems vi­siems „p…da“ (čia bu­vo ant­ras kar­tas, kai ke­ti­nau plo­ti, nes ma­niau, kad spek­tak­lis bai­gia­si to­kia „ska­nia“ gai­da – nu­dė­kim per­so­na­žus ir ak­to­rius, ir kaip vie­nį, ir kaip at­skir­y­bę). Bet vis dėl­to su­tei­kia ga­li­my­bę kal­bė­ti apie spek­tak­lio sluoks­niš­ku­mą: Šeks­py­ro „Ju­li­jus Ce­za­ris“, šian­die­nos po­li­tiš­ku­mas, te­at­ro re­a­ly­bė, pop­kul­tū­ra. Kaž­kur iš­si­tri­na vi­sos ri­bos, vis­kas ni­ve­liuo­ja­si, su­kren­ta į vie­ną troš­ki­nį ir nū­die­nos cha­o­sas, įli­pęs į sce­ną, per­li­pa į ta­ve ir jį iš­si­ne­ši į mies­tą, į na­mus. Už­bur­tas ra­tas, be­są­ly­giš­kai at­si­duo­dan­tis be­pras­miš­ku­mu ne vien dėl sa­vo am­ži­no su­ki­mo­si, bet ir dėl de­ta­lių, ku­rias su­ka sa­vy­je.

Pa­ste­bėjimai apie spal­vin­gas nū­die­nos de­ta­les ir jų per­tek­lių

Spek­tak­lis ne­įti­kė­ti­nai per­krau­tas to, kas yra mū­sų kas­die­ny­bė. Fil­mų de­ta­lės, dai­nos, gar­sūs pre­ki­ų žen­klai. Vis­kas ima veik­ti kaip triukš­mas. Ar tai yra tos pop­kul­tū­ros, ku­rio­je mirks­ta­me, kri­ti­ka? Iš pra­džių ma­nai, kad taip, ži­no­ma, kri­ti­kuo­ja, pei­kia, kad esa­me to­kie pa­vir­šu­ti­niš­ki ir pa­tys pri­grūs­ti tų be­pras­miš­kų vaiz­dų ir veiks­mų. Bet ta­da su­pran­ti, kad tų de­ta­lių tiek daug, kad jos kiek­vie­na­me žings­ny­je, kiek­vie­na­me pa­si­su­ki­me, kad jau dau­ge­lio smul­kes­nių ne­at­pa­žįs­ti, ne­fik­suo­ji (net jei jas ir tu­rė­tum ži­no­ti). Ir iš kri­ti­kos ta­vo aky­se jos tam­pa spek­tak­lio sa­vas­ti­mi. Ir ne­be­ga­li su­pras­ti – o gal taip ir tu­ri bū­ti? Gal spek­tak­lis mė­gau­ja­si to­mis de­ta­lė­mis, jo­mis ir ku­ria? Bet gal čia auk­lė­ji­mas, kad vis tiek ieš­kai, kaip vis­ką pa­aiš­kin­ti, ir ne­ga­li vis­ko pa­lik­ti tie­siog taip. Ką reiš­kia tie nar­vai de­ši­nė­je? Li­ki­mo, ne­iš­ven­gia­mu­mo ar be­pras­miš­ku­mo įka­lin­tas žmo­gus? Ar tie­siog prie­globs­tis nuo to, kas ap­lin­kui? Pil­ki kos­tiu­mai ir vos vie­na ki­ta ryš­kes­nė spal­va pra­džio­je, o pas­kui – vi­sas kar­na­va­las Ame­ri­kos vė­lia­vos tim­pė­mis? Gal aiš­ku­mo ne­rei­kia čia nie­kur ieš­ko­ti? Vis dėl­to Kas­ka (akt. Dau­man­tas Ciu­nis) pa­juo­kia An­to­ni­jaus (akt. To­mas Kliu­kas) žo­džius, kai šis žir­kles – Ce­za­rio žu­dy­mo įran­kį – pa­va­di­na ka­la­vi­ju. Juk tai tik žir­klės. Ir ko čia dar ieš­ko­ti? Ko ki­taip va­din­ti tai, kas yra tai, kas yra? Gal ir pa­čiam spek­tak­ly ne­ver­ta nie­ko gi­liai knai­sio­ti? Ma­nau, kad pir­mi Ig­na­ta­vi­čiaus (ku­ris, kaip pa­aiš­kė­ja jau į pa­bai­gą ei­nan­čio spek­tak­lio vie­no­je pro­ver­žio sce­no­je, yra Ok­ta­vi­jus) keiks­ma­žo­džiai nu­tei­kia kiek pa­vir­šu­ti­niš­kai. Taip ir žiū­ri – pa­vir­šu­ti­niš­kai, imi plauk­ti pa­vir­šiu­mi, juo­kie­si iš ab­sur­diš­ko Ro­kio, ap­mau­to saus­kel­nėm, ir pa­tei­si­ni sa­vo, kaip pop­kul­tū­ros at­sto­vo, įvaiz­dį. Bet at­ro­do, kad bū­tų ga­li­ma to iš­veng­ti: ir kai yra pats pui­kiau­sias mo­men­tas žiū­ro­vą iš­leis­ti bent kiek su­si­mąs­čiu­sį, neap­si­spren­džian­tį, ką pa­lai­ky­ti – Ce­za­rį ar Bru­tą, Arei­ma tę­sia to­liau, at­im­da­mas ga­li­my­bę stab­te­lė­ti pa­svars­ty­ti, ir už­pi­la to­mis pop­de­ta­lė­mis – smar­kiau ir skal­siau: Ro­kiu, ame­ri­kie­tiš­ko­siomis im­ty­nė­mis, strip­ti­zais ir dai­no­mis. Bet jas pa­ma­ty­ti ver­ta, tik svar­bu ne­su­si­vem­ti nuo to per grei­to spek­tak­lio vaiz­dų su­ki­mo­si.