Čechovas ir „Šekspyriškosios aistros“

Koršunovas „Žuvėdrą“ stato lyg pradėdamas nuo balto popieriaus lapo, kaip nepažįstamą tekstą, kuris niekada teatro žmonėms nebuvo tapęs mintinai iškaltu eilėraštuku. Režisūrinio montažo priemone tampa aktoriaus-žmogaus ir aktoriaus-personažo susidūrimas, iš kurio gimsta naujos ir subtilios reikšmės. Šioje „Žuvėdroje“ sunku pagauti akimirką, kurią artistas įžengia į savo kuriamo personažo teritoriją. Aktoriai, vienu metu esantys scenoje, egzistuoja skirtingais įsikūnijimo į savo personažus lygiais.

Ratui apsisukus ir atėjus finalui, veiksmas mus sugrąžina prie tos pačios mizanscenos, kuria viskas ir prasidėjo. Koršunovo aktoriai sėdi ant šone sustatytų kėdžių, tik dabar jie žvelgia į sceną, kurioje Nedzinskas ir Glemžaitė skaito Treplevo ir Zarečnajos dialogą. Kraštutinė dialogo įtampa susiduria su iš šalies stebinčių Koršunovo aktorių atsiribojimu. Šis „meninės“ medžiagos ir „realios“ medžiagos montažas kuria skvarbią prasmę. Ką stebi patyrę Koršunovo aktoriai Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis? Treplevą ir Zarečnają? Vis dar jaunus ir ne tiek gyvenimiškos ir teatrinės patirties turinčius Nedzinską ir Glemžaitę?

Kai Nina pasislepia nuo publikos žvilgsnių, jos žingsniai ir balsas tebesigirdi teatro „Baltijskij Dom“ fojė ir tampa aišku, kad ji patraukė ne į Jelecą, o į realaus gyvenimo erdvę. Mizanscenos raktą rasdamas realybėje, Koršunovas užbaigia „Žuvėdra“ savotišku gyvybiniu aktu, sujungdamas simbolistinį Treplevo spektaklį su mūsų realybe. O pats Kostia nusišauti traukia būtent už kulisų – kaip neišsipildęs aktorius, paliekantis gyvenimo sceną.