Benamis, bet ne beprasmis teatras

Ką slėpti: yra tokių teatrų Lietuvoj, kuriems patyliukais sugriuvus (teatleidžia dangus nuodėmingas vizijas…) apraudoti tektų nebent reikšmingą kolektyvo praeitį. Būta laikotarpių, kai prie tokių galėjo būti priskirtas ir Klaipėdos dramos teatras. Bet – ne dabar, tikrai ne dabar.
Dabar norisi šaukti, kad požemių valdovas yra žiaurus ir neteisingas, iš namų išvydamas gyvastingiausią dramos teatrą šalyje ir be pastogės palikdamas aktorių komandą, kuriai tokiomis nepavydėtinomis sąlygomis lemta išgyventi savo kūrybinės brandos apoteozę.
<…>
Taigi nieko stebėtina, kad Oskaras Koršunovas savo naujam pastatymui Lietuvoje irgi pasirinko „griūvantį provincijos teatrą“. Gal ir griūvantį, tačiau aktorinio potencialo požiūriu – tiesiog pavydėtiną.
Ir atliko jame tai, ko niekas iš paties O.Koršunovo nesitikėjo. Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“ – fundamentalus veikalas, filosofinėmis gelmėmis toli pranokstantis klykiančius „Šalto vaiko“ eurostandartinius užmojus. Nors nervingojo švedų klasiko tekstai turtingi metaforų ir sapnų, kuriuos taip mėgsta interpretuoti scenoje O.Koršunovas, šįkart paslaptinga ranka saugojo jį nuo įprastos pagundos ir vedė griežto, dialoginio teatro link. Teatro, kuriame svarbiausiu elementu tampa dramaturgo žodis.
O.Koršunovas savo kelią profesionaliame teatre kadaise pradėjo nuo „Paūmėjimų“ – spektaklio, kuriame žodžių nebuvo daug. Tuomet jis vadintas jaunosios kartos protestu prieš literatūrinį teatrą. „Kelias į Damaską“ byloja režisierių po penkiolikos metų atsidūrus idealiai priešingoje teatrinio žanro stovykloje, tačiau paradoksaliausia tai, kad šiandien jau sunkiasvoris literatūrinis teatras publikai rodosi įdomus ir pasiilgtas.
Trumpai galima būtų konstatuoti: O.Koršunovas pagaliau suaugo, bet jokiu būdu neprarado teatrinio konteksto pulso. Tiesiog daliai jaunesnių už jį žiūrovų dabar teks suaugti kartu su savo mylimu režisieriumi. Arba pasiieškoti kitų mylimųjų.

Negalima nepaminėti puikių aktorių darbų šioje premjeroje. V.Anužį scenoje dažniau regime linksmą ir valiūkišką (prisiminkime kad ir žemaičiuojantį mafiozuką Žoržą Dandeną „Ožyje“), tačiau tai nesutrukdė atsiskleisti dramatiniu amplua. Jo vaidinamas Nepažįstamasis neskuba atsiverti ir tapti „pažįstamuoju“, dalį neryškiai brūkštelėtų personažo paslapčių (tarkim, „blogo vaiko“ sindromo kilmę) palikdamas žiūrovų apmąstymams.
Herojaus alter ego – beprotis Cezaris, kurį vaidina D.Meškauskas, – ir linksmas, ir tragiškas V.Anužio personažo atspindys. Tupintis tarsi baltas angelas ant stiklo kabinos viršaus, kadaruojantis kojomis ir improvizuojantis tema „kodėl tu mane persekioji, Sauliau?“ (turimas omenyje godus ir žiaurus karalius Saulius, po atsivertimo tapęs apaštalu Pauliumi), – štai scena, kurioje galima atpažinti žaismingojo senojo O.Koršunovo šėšėlį.
Eglės Barauskaitės Dama žiūrovams lieka dar didesnė paslaptis nei Nepažįstamasis. Ji tiesiog įkūnija Moters – kūrėjo dangiškosios ir buitiškosios mūzos – prototipą, neapsunkintą jokiais individualesniais bruožais. Todėl Nepažįstamojo ir Damos romanas scenoje tampa archetipine meilės istorija, kurioje kiekvienas laisvas atpažinti save. Neatpažįstamai pasikeitusi scenoje N.Savičenko šiame siužete yra ne tik mylimosios motina, bet ir lemties pirštas, priverčiantis egoistišką herojų atsigręžti į prispjaudytą praeitį ir išvysti joje tikrąjį savo veidą. Nedidelės apimties, tačiau didžiulį emocinį užtaisą turintis žymios aktorės vaidmuo, viso spektaklio ratą pasukantis atgalios.