Beketas į veną

Nedaugelio elementų pagalba Oskaras Koršunovas suranda žiūrovui vietą esencialioje Beketo „Paskutinės Krepo juostos“ istorijoje. Aktorius Juozas Budraitis, akinančiai ir natūralistiškai interpretuojantis savo personažą, pradeda vaidinimą valgydamas du bananus, savo vienintelį maistą, ir sviedžia žieves į publiką. Pagaliau randa dėžę nr. 3, įrašą 5, kurio klausysis, norėdamas pakartoti tas gyvenimo akimirkas, kurios jį traukia ir prie kurių jis jaučiasi prisirišęs. Judesiai, veiksmai, tyla ir negausūs žodžiai, sklindantys iš lietuvio burnos, įgyja tik didiesiems menininkams būdingą matmenį.

Lyginant šį montažą su kitais, didesnio kalibro to pačio režisieriaus spektakliais, ir ypač su paskutiniuoju, neužmirštama Čechovo „Žuvėdros“ dekonstrukcija 2014-tais metais, ši pjesė atrodo tik kaip skliaustai tarp kitų ambiciškų režisieriaus projektų. Tačiau Beketo tekstas, nors ir nebūdamas pačiu žymiausiu, yra vienas iš pagrindinių absurdo teatro autoritetų, o Koršunovo prisilietimas pjesės koordinatėms duoda tobulą atsaką.

Aktoriaus judesiai yra poetiškesni už eilėraštį. Juose atsispindi situacijų, kurias jam teko išgyventi ir kurios jam dabar atrodo nesuprantamos, absurdas. Pjesę lydinti muzika skamba kaip personažo, pasinėrusio į gilų egzistencinį nusivylimą, emocijų akordai. Budraitis išreiškia Krepo manijas, obsesijas, jo priklausomybę nuo alkoholio ir jo netvarką. Tačiau Krepas sugeba mikliai rasti įrašus, įamžinančius jį praeityje, kuri yra vienintelė buvimo priežastis jo vienatvėje.