Bandymas ką nors pasakyti apie „Vinter“ muziką

„…apie „Vinter“ muziką ne ką galėčiau pasakyti“.

Kompozitorius

Nors derėtų kalbėti apie kompozitoriaus Gintaro Sodeikos ir režisieriaus Oskaro Koršunovo projekto, t. y. kamerinės operos „Vinter“, visumą, tačiau išdrįsiu priimti teatro bei kino kritiko iššūkį ir užsiminti tik apie muziką, nors liūdna baigtis bemaž garantuota (dėl nevienodos mūsų svorio kategorijos). Kadangi Vaidas Jauniškis jau publikavo teatrologinę išklotinę (www.menufaktura.lt ir­ www.omni.lt), man perleisdamas muzikologinę, tad pajutusi pareigą ir pabandysiu trumpai ką nors iškloti apie muziką.

Argi ne keista, kai kompozitorius ne ką gali pasakyti apie muziką, ir ką tuomet apie muziką gali pasakyti kitas asmuo? O gal ne veltui kompozitorius viešai neprabyla?

Tad ką galima pasakyti apie operos „Vinter“ muziką? Ar užtektų paminėti, kad ji egzistavo atsitraukusi į Šv. Kotrynos bažnyčios prieblandos zoną? Ir kodėl kompozitorius teatre stengiasi muziką išryškinti ir suteikti jai unikalų vaidmenį spektaklyje, o operoje ją paslėpti ir paversti dekoratyvine taikomąja muzika? Čia, regis, ir atsiskleidžia mįslingasis žodžių žaismas iš anonso: „kai muzika virsta teatru, o teatras – muzika“. Vis dėlto puikiai atsimenu muzikos nuotaiką, net ne nuotaiką, o tiesiog muzikinį klimatą – ilgalaikį garsų režimą amžino įšalo partitūroje arba atmosferą nekintančios temperatūros muzikiniame šiltnamyje. Taigi antrasis kompozitoriaus teiginys pataiko tiesiai į dešimtuką, nes Gintaras Sodeika muziką iš tiesų „suformuoja taip, kad galėtų maksimaliai atskleisti Jono Fosse’s pjesėje gvildenamą problematiką“. Kaip ir veikėjai, beviltiškai įkalinti kažkokioje paralelinėje egzistencijoje, o kasdienybėje sulaikyti seksualinių ir juslinių poreikių plotmėje, taip ir muzika „įkurdina“ klausytoją sandariame minėtame šiltnamyje.

Ir vis dėlto ką galima pasakyti apie operos „Vinter“ muziką? Postminimalizmas, „naujasis konsonansiškumas“? Nepabijosiu šio paprasto ar prarasto žodžio, bet ji buvo graži, taip pat saugi, patogi ir neįkyri. Statiška ir monotoniška, bet graži. O gal šią gražią monotoniją sukėlė ne tiek muzika, kiek visa opera? Bet būtų keista, matant dviem žmonėms atsivėrusių galimybių griūtį ir visų būsimų įvykių neįvykimą, kitaip tariant, matant meilės embriono mirtį, patirti monotoniją. Juk, regis, pantomimos aktoriai (jeigu juos taip galima pavadinti) Vesta Grabštaitė ir Rytis Saladžius vaidino ganėtinai įtikinamai. Bet pakaks, daugiau į teatro sritį nedrįstu gilintis, be to, pats laikas kreipti dėmesį į dainininkus.

Moterį ir vyrą operoje „Vinter“ įgarsino Sandra Janušaitė ir Vytautas Juozapaitis. Jiems akompanavo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus. Nors operos pradžioje vokalistai dainavo stebėtinai ekspresyviai ir įtaigiai, bet vėliau sulig kiekvienu libreto keiksmažodžiu ėmė vis dažniau prasiveržti statiškas anoniminis dainavimas. Viena vertus, neapdorotos buitinės prozos dainavimas buvo dirbtinis ir neįtikinamas (nors žodžiai buvo artikuliuojami neįprastai aiškiai), kita vertus, gal dainininkai tiesiog sąžiningai dainavo kompozitoriaus sukurtas partijas, o gali būti, kad ir vokalistai įkliuvo į tą patį hermetišką muzikinį šiltnamį. Bet grįžkime prie pačios muzikos, nes apie ją dar kai ką galima pasakyti.

Vis dėlto labiausiai atkreipė dėmesį kompozitoriaus muzikos stiliaus neįprastumas. Operoje nebuvo nei elektronikos, nei popkultūros elementų, jokios agresijos ir aštrumo. Urbanistinės kultūros išraiškas pakeitė „betriukšmis“ neekspresyvus skambesys. Aktyvus ritmas, konstruktyvumas ir deformacijos dingo, vietoj savęs palikdami neskubrų muzikos tekėjimą, pasyvias struktūras, melancholišką paratonalų arba tiesiog konsonansišką skambesį ir skaidrią faktūrą.