Avinjono kontrapunktai

Oskaras Koršunovas ketino statyti „Meistrą ir Margaritą“ gerokai anksčiau, iškart po savo oberiutinės trilogijos. Tačiau susilaikė. Ir gerai padarė. Per šį laiką jis profesionaliai subrendo, įgijo patirties, išsiplėtė jo teatrinis diapazonas. Gerai, kad prieš imdamasis „Meistro ir Margaritos“ Koršunovas statė aktualią šiuolaikinę dramaturgiją, praturtinusią jo požiūrį į Bulgakovo romaną. Pasisekė ir dėl to, jog režisierius gerokai anksčiau sutiko literatūrinį partnerį ir bendramintį Sigitą Parulskį ir su juo kartu po ilgesnės pertraukos vėl pratęsė bendrą „bylą“. Neįsivaizduoju, kam dar kitam Koršunovas būtų galėjęs patikėti „Meistro ir Margaritos“ inscenizaciją. Ir drąsiai galima sakyti, jog spektaklio meninis rezultatas yra nemažas S. Parulskio inscenizacijos nuopelnas.

Oskaro Koršunovo „Meistras ir Margarita“ – tai beribio išradingumo teatrinės magijos seansas. Režisieriaus vaizduotė yra pagrindinis spektaklio herojus, paverčiantis regimą, apčiuopiamą patį kūrybos aktą. Jis įsiveržia į sceną nuo pat pirmų spektaklio akimirkų ir pažeria virtinę atradimų, pralekiančių prieš žiūrovo akis lyg švytintys serpantinai. Spektaklyje nuolat jauti šio herojaus buvimą. Jis jaunatviškai azartiškas, žaismingas, aistringas ir kartu lyriškas, melancholiškas, mąslus. Koršunovo „Meistras ir Margarita“ – tai spektaklis apie kūrėją. Apie nepasotinamą kūrybos alkį kaip išsigelbėjimą nuo vienatvės, benamystės ir nebūties, vis dėlto galiausiai pasiglemžiančios. Apie tai, koks efemeriškas ir laikinas yra kūrybos džiaugsmas, pasibaigiantis mirtimi ir užmarštimi. Tai bene asmeniškiausias ir kartu brandžiausias Koršunovo darbas.

Sigito Parulskio inscenizacija yra lyg apynasris, žabojantis režisieriaus fantaziją, neleidžiantis jai išsilieti per kraštus. Parulskis nugenėjo romano šakas iki pagrindinių jo prasmių kamieno. Ir pasirinko žiedinę kompoziciją, metaforiškai išreiškiančią svarbiausias dramaturgines spektaklio opozicijas: mirtis – prisikėlimas, auka – atsivertimas. Biblijinė metaforika spektaklyje jungia abu romano sluoksnius: alegorinį-filosofinį ir realų-satyrinį. Meistro likimas gretinamas su valkatos-filosofo Ješua mirtimi ir prisikėlimu. Po susitikimo su Meistru ateistinių pažiūrų poetas Benamis atsiverčia kaip Poncijus Pilotas po Ješua nukryžiavimo. Tokia pati, bet tik bufonadinė transformacija ištinka kiekvieną, susidūrusį su Volandu ir jo svita. Benamio vaidmuo spektaklyje gerokai sureikšmintas. Jis įkūnija mokinio archetipą. Meistro ir Margaritos istorijai taip pat suteikiamos biblijinės prasmės. Margarita yra vienintelis personažas, kurio auka pakeičia įvykių eigą. Ji ne tik sugrąžina Meistrą, bet sutaiko šį ir anapusinį pasaulius. Be to, ji pakeičia Volandą, pažadina jo šėtoniškoje širdyje žmogiškus jausmus – meilę ir ilgesį. Todėl Margarita spektaklyje aktyvesnė negu Meistras. Meistro vaidmuo pasyvesnis ir už scenoje materializuojamą įvairialypį bei visaapimantį jo kūrybos pasaulį.

Spektaklis prasideda ritualizuotu spiritizmo seansu, kurio metu prikeliama Meistro dvasia, įsikūnijusi jo rankraščiuose. Ir baigiasi mirusių Meistro ir Margaritos kūnų šarvojimu. Iš pradžių ratu iš rankų į rankas perduodamų puslapių šnarėjimas įkvepia gyvybę ir pereina į liturgišką komunijos dalijimo aktą, simbolizuojantį aukojimą. Finale jis tampa šiurpiu nebūties garsu. Iš sklaidomų rankraščio lapų tarsi nužengia jo personažai – Meistro vaizduotės fantomai. Jie atpažįstami, be galo juokingi kaip visa nemirtinga Volando svita bei MASSOLIT’o kūrybiniai darbuotojai, ir artistiškai paslaptingi kaip visagalis Volandas bei savotiškas jo antrininkas – Petro Geniušo taperis, įpučiantis ir kurstantis spektaklio ugnį…

Bulgakovo romano suvokimui svarbus jo istorinis, socialinis ir kultūrinis kontekstas. Tai 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių Maskva. Laikas, kai žlugo paskutinės idealistinės su naująja santvarka sietos viltys. Jos gniaužtai vis labiau veržia Rusijoje dar likusios laisvai mąstančios inteligentijos protus ir gerkles. Kuriančių asmenybių pozicijas užima agresyvios vidutinybės, o visuomenėje įsitvirtina „ateinantis Chamas“. Tiesa, Bulgakovas gerokai anksčiau suvokė ir įvardijo tragišką epochos lūžį viename iškiliausių ir drąsiausių po revoliucijos Rusijoje pasirodžiusių literatūros kūrinių – romane „Baltoji gvardija“. „Meistras ir Margarita“, Bulgakovo rašytas dvylika metų, yra paskutinis rašytojo apibendrinimas apie šalį ištikusią katastrofą ir geniali jos baisių padarinių įžvalga. Šis Bulgakovo romanas dar vadinamas jo testamentu. Demaskuojančią romano jėgą liudija vien tai, jog jo rankraščiai buvo išspausdinti tik praėjus beveik trims dešimtmečiams po autoriaus mirties. Todėl garsiąją jo frazę „rankraščiai nedega“ galima suvokti ir kaip įžvalgią rašytojo epitafiją savo paties kūriniui. Visa tai šiandien jau istorija. Romano kontekstas ir jo pilietinė drąsa dabar jau nebėra tokie aktualūs, kokie buvo dar prieš gerą dešimtmetį. Aktuali išlieka jo universalių vertybių ir archetipinių prasmių sąšauka. Būtent ją išryškindami spektaklio kūrėjai skaito romaną šiuolaikinio žmogaus akimis. Tačiau kartu nepamiršta ir romano konteksto. Kitas klausimas, kaip jis spektaklyje interpretuojamas.

Oskaras Koršunovas kartu su dailininke Jūrate Paulėkaite atsirenka ano laikmečio kultūros ženklus ir juos šiuolaikiškai stilizuoja. Spektaklio kūrėjams įdomi amžiaus pradžios kultūrinė atmintis, turinti išliekamosios vertės. Ji yra kaip prizmė, pro kurią žvelgiama į socialines ir ideologines ano laikmečio realijas, suteikiant joms meninį koloritą, – pavyzdžiui, spektaklio pradžioje skanduojami ideologiniai proletkulto lozungai skamba ne grėsmingai, bet naiviai, kaip praėjusios epochos pastišas. Taip pat atrodo ir stilizuoti MASSOLIT’o tipažai, primenantys čapliniškų filmų herojus. Apskritai nebylaus kino estetika yra viena iš spektaklio stiliaus dominančių. Režisūriniai triukai, personažų transformacijos ir jų charakteristikos tarsi atkeliavę iš amžiaus pradžios kino žodyno. Be jau minėto čapliniškų komedijų šaltinio, dar semiamasi iš ankstyvųjų kino melodramų – jų prototipus primena Margaritos ir Volando įvaizdžiai. O Petro Geniušo personažas yra tikras anų laikų taperis, akompanuojantis šiuolaikiškoms teatrinėms nebylaus kino variacijoms. Ankstyvojo kino priemonės padeda kuriant realų-satyrinį spektaklio sluoksnį. Mistiniai personažų regėjimai perteikiami jungiant teatrą ir videomeną. Vienas didžiausių spektaklio epizodų – Margaritos naktinis skrydis ir visas balius pas Šėtoną – sukurtas pasitelkus šešėlių teatro ir videomeno priemones. Žiūrovas patiria tikrą haliucinacijos ir košmariško sapno įspūdį. Visa tai išradinga, giliamintiška ir žavu, bet kur, paklausite, „tikra, ištikima, amžina meilė“, kuri Bulgakovo romane pavaizduota taip, jog net kvapą gniaužia. Koršunovo spektaklyje ji dar tik rusena, režisierius kartu su aktoriais ją vaizduodami eina atsargiai tarsi lynu, bijodami nuslysti į banalų melodramatišką jausmingumą ir stengdamiesi išsaugoti jausmų tikrumą. Aldonos Bendoriūtės ir Ryčio Saladžiaus duetas iš pirmo žvilgsnio netikėtas ir keistas. Bet kuo toliau, tuo labiau suvoki, jog jį pasirinkęs režisierius siekia ne trumpalaikio emocinio efekto, bet gilesnės jausmų motyvacijos. Pirmiausia netikėtas pats R. Saladžiaus Meistras. Jis deherojizuotas ir neišvaizdus. Tačiau iškart sukelia simpatiją jo žmogiškos savybės. O būtent – ypatingas jo jautrumas ir tikrumas, dar labiau išryškėjantis šaržuotų spektaklio tipažų fone. Šis Meistras neturi romano herojaus patirties, tačiau turi jo sielą. Kol kas ji dar iki galo neatsiskleidė, bet tikiu, jog tai įvyks, nes kurdamas vaidmenį aktorius eina teisinga kryptimi. A. Bendoriūtės Margarita stipresnė ir išraiškingesnė. Taip yra ne tik todėl, kad aktorė turi daugiau patirties, – toks yra pats Margaritos vaidmens sprendimas. Ji veda Meistrą paskui save, jam išgelbėti aukoja savo gyvenimą. Bendoriūtės Margaritą puošia jos moteriškas santūrumas ir įgimtas paslaptingumas. Tuo tikresnė atrodo jos aistra ir dramatiškesnė staiga prasiveržianti gėla, kai Margarita pasijunta Meistro atstumta. Tokia ji tikrai gali pažadinti Dainiaus Kazlausko vienišo burtininko Volando jausmus, o jo sutikimas grąžinti Margaritai jos Meistrą atrodo kaip slaptos ir niekada neišsipildysiančios meilės prisipažinimas.

Kitus spektaklio personažus vaidnantys aktoriai surengia žiūrovams tikrą teatrališkumo puotą. Oskaras Koršunovas puikiai žino, jog paauglystėje pirmąkart skaitydami „Meistrą ir Margaritą“ mes nejučia perversdavome tuos puslapius, kuriuose vaizduojami biblijiniai siužetai, ir skubėdavome atrasti vis naują Volando svitos „kiaulišką pokštą“. Jis ir pats, kadaise gerai išmokęs oberiutų pamokas, beje, artimas Bulgakovo pasaulėjautai, neblogai perprato romano herojų fantastiškas kiaulystes ir išmoko jas pavaizduoti. Maža to, jis žino, kaip tai padaryti pasitelkiant aktoriaus individualybę ir išlaisvinant jo artistinę prigimtį.

Niekam nelinkėčiau patekti į Arūno Sakalausko Begemoto ir Andriaus Žebrausko Fagoto rankas, nes atsitiks kaip pernelyg savimi pasitikėjusiems vargšams rašytojams – Vaido Martinaičio Berliozui ir Dainiaus Gavenonio Benamiui. Jiems pasaulis apsivertė aukštyn kojomis tiesiogine žodžio prasme. Abu aktoriai taip azartiškai įsijaučia į Volando parankinį krečiamas kiaulystes, jog dėl jų būtų galima apkaltinti ir juos pačius. Pavyzdingai jiems talkina simpatiškai makabriškas Sauliaus Mykolaičio Azazelas. O ką spektaklyje išdarinėja moterys! Jas galima palyginti su įžūliu ir gundančiu jaunų raganaičių choru, kurio kiekvienas atskiras balsas individualus ir nepakartojamas. Sulinkusi ir juoda kaip žarsteklis, bet žvitri ir klastinga Eglės Mikulionytės Anuška. Paslaugia tarnaite apsimetinėjanti Rasos Samuolytės raudonplaukė raganiūkštė Nataša. Šėtoniškai ekscentriškos Jolantos Dapkūnaitės Hela ir Airidos Gintautaitės Frida. Vienintelis Remigijaus Vilkaičio psichiatras Stravinskis atrodo abejingas visam šiam valpurgiškam karnavalui. Bent jau iki tol, kol jo lūpose nepasigirsta baimės kaustomo Poncijaus Piloto monologas…
Koršunovas savaip supranta ramybę, dovanojamą Meistrui ir Margaritai už jų kančias. Jis neperkelia savo herojų į anapusinį pasaulį ir nesuteikia jiems amžino gyvenimo. Rankraščiai nedega, bet jie užmirštami. Mirtis tapati užmarščiai. Kūryba egzistuoja tol, kol plaka širdis. Po to liks tik negyvi dviejų įsimylėjėlių kūnai, kuriuos užkels ant stalo ir numazgos valkatėlė Anuška. Ir šiurpiai kažkur anapus šnarantys rankraščių lapai. Nes kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą. „Tasai, kurį taip trokšta pamatyti jūsų išgalvotas ir ką tik jūsų paties išlaisvintas herojus, perskaitė jūsų romaną“, – sako Volandas. Koršunovo spektaklyje tai ir yra didžiausias atpildas Meistrui – jo ramybės šaltinis.

Audronis Liuga