Audra dugne

Oskaro Koršunovo „Miranda“ – tai postmoderni Shakespeare’o „Audros“ interpretacija, primenanti tą intelektualų žaidimą mitais, kurį savo romanuose žaidžia Viktoras Pelevinas. Rašytojas mitą išaiškina, nesirūpindamas ar tas išaiškinimas yra bent kiek įtikimas: analizę jis sąmoningai keičia eilėdara, ornamentų raizginiais. „Mirandoje“ Koršunovas taip pat turi reikalų su mitu – teatriniu mitu. Shakespeare’as nėra jo tikslas, o veikiau priemonė. Vargu ar spektaklis mums paaiškina dramaturgą – greičiau atvirkščiai: režisierius sukūrė istoriją, kurios suvokimo raktas – pjesė „Audra“.

Kai kuriuos jo „Mirandos“ fragmentus galima sąlygiškai pavadinti „Arielis“, kitus – „Kalibanas“, dar kitus – „Ferdinandas“. Nepaisant to, kad Koršunovo spektaklyje lieka tik du personažai (dukra ir tėvas), kartkartėmis vienas iš jų gali būti antrojo Arieliu, o antrasis – pirmojo Kalibanu.

Čia randame viską, kas taip jaudina šiuolaikinį Vakarų teatrą – totalitarinę praeitį, seksualinį iškrypimą, kūnišką ir dvasinę negalią. Metaforos – o jų čia nemažai – išauga iš varganos sovietinio dviejų kambarių buto buities, kurią savo spektakliuose kadaise jau apgyvendino Hermanis (jis, beje, taip pat režisierius iš „broliškos respublikos“). Pati savaime ši pasaka atsiduoda virtuviniu anekdotu: audra – tai prieštvaninio radijo aparato skleidžiamas „baltas triukšmas“, o magiškas dvasių apsireiškimas – baletas „Gulbių ežeras.

Senuko, kuris Koršunovui primena Prosperą, gyvenimą kadaise palaužė brolis kagėbistas. Visiems laikams likęs išsivysčiusio socializmo šalikelėje, jis tarsi įsikūrė negyvenamojoje saloje. Jo rankose – silpnaprotė duktė Miranda, kurią reikia maitinti šaukštu ir nunešti iš krėslo į lovą. Kartais jis mėgina pradžiuginti ją skaitydamas knygą, kurioje ji yra princesė, o jis – galingas ištremtasis burtininkas. Jis daug geria. Jo kulkšnys ir pirštai dreba. Duktė žino jo silpnybę. O girtas tėvas – blogiau nei Kalibaną..

Jiedu abu lėtai varo vienas kitą į pražūtį. Baisi Mirandos liga kartais būna stipresnė už tėvo meilę. Tai – ir baisu, ir gėdinga. Pasišlykštėjimas, kurį su siaubu bando įveikti senis, užklumpa jį kliedesy, virsdamas naktiniu košmaru, haliucinacija – dukra jam rodosi kaip kvatojanti ragana, iššokanti iš bufeto kaip velnias iš tabokinės. Štai kokiu monstru pas Koršunovą virto Arielis.

Blogis ir prievarta ne dažnai išnyksta be pėdsakų – jie, kaip taisyklė, yra cikliški. Štai kodėl ištremtasis senis negali atsikratyti neapykantos dukteriai. Tai žinodamas, jis geria, o prisigėręs iki užsimiršimo – niekina ją. Tegul ir vaizduotėje.

Ant silpnesnio sutvėrimo liedamas skriaudas, kurias patyrė nuo stipriųjų, „Prosperas“ virsta „Kalibanu“ ir burba jo žodžius. Vėliau grubi prievarta virsta rafinuotomis patyčiomis: tėvas įtraukia dukrą į žaidimą vaidmenimis, kuriame pats vaidina svajingą jaunuolį vardu „princas Ferdinandas“. Taip operuodamas Shakespeare’o veikėjais režisierius mąsto apie prievartą, pažeminimą ir aukos sąvoką. Tas, kuris tampa auka, režisieriaus supratimu nėra herojus. Jis – apgailėtinas. „Gaila“ ir „apgailėtinas“ – deja, mums tik atrodo, kad šie žodžiai skamba skirtingai. Koršunovas iš atstumtojo atima pastarąjį – teisę į žmogiškąjį orumą.

Tai reiškia, kad mes vėl dugne.

Aišku, kodėl Koršunovas pasirinko šį aktorių. Povilą Budrį daugelis atsimena iš Nekrošiaus spektaklių: jis – Brabancijus (Dezdemonos tėvas) „Otele“ ir Polonijus „Hamlete“. Aukštas, lieknas, visiškai plikas, primenantis liūdną garnį – nepaisant išvaizdos, scenoje jis būna aštrus, grubus, net brutalus. Jo kuriami personažai, išauklėti pagal „domostrojų“, perėmė nesveiką polinkį į prievartą, kurią sustiprina dar ir mintis, kad aplinkinis pasaulis jau nebegyvena pagal senąją tvarką. Koršunovas jį pamatė kaip šios temos aktorių (tėvo jaučiama kaltė prieš vaikus ir jo naudojama prievarta).

Ar pateisina Povilas Budrys šiuos režisieriaus lūkesčius?

Deja, man taip nepasirodė. Nekrošiaus „Hamlete“ jis tiesiog užbūrė: jo Polonijos buvo ir žiaurus tėvas, ir juokdarys, ir liūdna beviltiškai sergančiųjų slaugė. Paskirdamas vaidmenį tokiam sudėtingam aktoriui, Koršunovas manė sukursiąs dar vieną spektaklio dimensiją, neskaitant grynai intelektualinio žaidimo. Vis dėlto šį sykį, bent jau tą vakarą, kurį aš mačiau „Mirandą“, Budrys tiesiog iliustravo režisieriaus mintį ir tiek. Spektaklis nustoja būti itin spekuliatyvus tik finale, neturinčiame nieko bendro su Shakespeare’o pjesės tekstu.

Ligonė šoka (tai sapnas) kaip balerina iš „Gulbių ežero“, šoka sunkiai, atkakliai, sutelktu žvilgsniu.

Šiurpu, kad nieko panašaus nėra ir nebus.