„Apvalytieji“: drumsčiantis Saros Kane teisybės ieškojimas
Oskaras Koršunovas supurto „Temporada Alta“ žiaurios ir drumsčiančios anglų autorės pjesės pastatymu.
El Canal teatre prisatytas Koršunovo darbas išlaiko teatrinį dramaturgės agresyvumą, persijotą režisieriaus mokinių, vaidinančių šiame spektaklyje. Kūrybinio proceso metu, kartu su aktoriumi ir dėstytoju Dariumi Meškausku (kuris įkūnyja bauginantį daktarą) jie bando sumažinti teksto radikalumą ir gryną jo realizmą, siekdami metaforiško ir poetinio pjesės pastatymo, kurioje meilė sugeba skleistis net ir pačiomis atšiauriausiomis aplinkybėmis. Tačiau pribloškianti Kane minčių jėga nugali bet kokias pastangas kitaip pažvelgti į pjesę.
Šiame atvirame spektaklyje žiūrovas nuolat raginamas ieškoti atsakymų į klausimų srautą. Pastatymas siūlo supurtančias akrobatines choreografijas, keliančias publikai nuolatinį nerimą. Jose nesunku atpažinti autorės, parašiusios pjesę likus metams iki mirties, norą atvirai kalbėti apie psichiatrų žiaurumą ir psichinių ligonių skausmą, kurį jiems sukelia nuolatinės ligoninės, kurioje autorė gulėjo daugybę sykių, personalo patyčios.
Trūkčiojanti minties gija rutuliojasi beveik nuogos scenos rėmuose. Aktoriai ant lentos rašo pjesės ištraukas, vidury stovi lovos karkasas, atliekantis įvairias roles. Nuo pat pradžių, kai daktaras į nuo narkotikų priklausomo paciento akį suleidžia mišinį, norėdamas nuraminti jo abstinencijos sindromą, įsisuka šokiruojančių ir žiaurių viazdų karuselė. Vyksta atviros homoseksualios ir kraujomaišiškos meilės scenos, elektros šokus – užuominą į terapiją, kuri ligoninėje buvo taikoma pačiai autorei –keičia kankinimo ir sadomazochizmo scenos.
Vienos akimirkos, tokios, kaip pasibjaurėtinas liežuvio nupjovimas pacientui, keičia kitas, tokias kaip šokis mikrokabarete vujeristui daktarui, įsimylėjusiam vieną iš šokėjų, ar pačios Kane mirties inscenizacija su batų raišteliais, kurią suvaidina vienas iš personažų.
Aktoriai apsivalo milimetriniu tikslumu, duodami kelią pjesės, pilnos nestabilių ir tamsių personažų, provokacijai. Pjesės, parašytos prieš „4:48 Psichozė“, monologą, kuriame Kane išreiškė savo gyvenimo ir meilės troškimą, prieš surandant savižudybėje kraštutinę išeitį iš jos desperacinės situacijos. Intensyvūs žiūrovų pokalbiai po spektaklio – įrodymas, kad šis drumsčiantis, smurto pilnas pastatymas sukrėtė publiką.
