Apsėstojo menu užrašai

Išgyventi dramą reiškia būti. Akis į akį stoti su savimi pačiu. Aš mėgstu slėptis už savęs ir slėpdamasis save atrasti. Voras sykį užropojo ant kaklo. Jutau jį pastėręs iš baimės ir net neklykdamas. Bijojau suvirpėti. Kraujas gurgė ausyse. Šalto prakaito lašiukai. Jie lėtai slinko kažkur ties stuburkauliu. Voras skvebėsi gilyn, įleisdamas savo čiuptuvus į mano gyslas. Jei jį sutraiškyčiau, jis išnirtų iš manęs sykiu su mėsomis. Kokia kokti ši vienovė. Mudu esame viena: aš ir ta šlykštynė plaukotomis kojytėmis. Aš tampu jo nuodais, o jis – mano krauju. Jį kurtina mano šnopavimas. Jis išleidžia tinklus ir apraizgo mano krūtinę. Mane pykina. Aš vemiu.

Mąstyti yra akimirka. Mąstymas panašus į degtuką – nes užsidega greitai ir gęsta.

Jei šuo įkištų tau į burną liežuvį ir pajustum jo kvapą?..

Sykį mačiau provaizdį panašų į tą, apie kurį kalbėjo Platonas. Egipto turgavietėje moteris glostė ir maigė save. Ji rangėsi. Stangrios šlaunys ir krūtys. Buvau nevalgęs jau keturias paras. Grįžome iš dykumos. Ašarojau ir kosėjau. Troškino. Smėlis smėlis smėlis. Visur. Tada praradau sąmone ir išvydau pavidalą.

Regėti yra justi savo kūną.

Atsistojau nuogas aikštėje ir išsiplakiau dilgėlėmis. Gėda ir kaltė yra tas pats.

Iš krikščionių labiausiai vertinu Irenėjų, kuris žinojo, kad siela ir kūnas yra viena. Vientisa ir tobula tvermė. Kai meldžiuosi, mane krečia šiurpas ir svaigsta galva.

Kas nori išdrįsti kreiptis į mane, teapsipila srutomis ir septynias naktis tepraleidžia kobrų narve. Tegul susipjausto savo ausų spenelius ir minta vien druska ir pipirais.

Šliaužiau per smėlį. Šią naktį laižysiu ir nesigardžiuosiu.

Staiga manyje užverda pyktis ir sušunku: nutilkit!

Kalbėjimas – žinojimo iliuzija.

Aš viską suprantu, kai traiškau rankomis persirpusius pomidorus. Kai jaučiu jų drėgną, tankų, tekantį audinį. O svaigus ir tirštas suvokime!

Žuvėdrų išmatų kvapas kutena mano nosį. Priglaudžiu skruostą prie grindinio. Mėšlas!

Liežuvis prie gomurio: surūgę ir kartūs, aštrus ir aitrūs, salsvi ir troškinti, rūgštūs…

Paėmęs knygą į savo rankas, pirmiasia ją uostinėju. Juk raštas turi kvapą!

Kai prakaituoju, žinau, kad esu.

Su lietumi kalbuosi tylėdamas.

* * *

Tobulas meno kūrinys nereikalauja nei vieno žodžio, nei vieno artikelio, nei vienos analizės. Nesvarbus žiūrovo intelektas, amžius, išsilavinimas. Nesvarbu niekas, išskyrus susikitikimą. Tai būties spjūvis į veidą. Simboliai yra paveikūs tokiu mąstu, kokiu mastu jie įmeta tave į tikrovę. Visa kita – niekai ir šlamštas. Citatos, nuorodos, įtakos, kontekstas, apipavidalinimas, realizacija, struktūra, sandara, metaforos, alegorijos, kalbėjimas tarp eilučių. Visa tai išsigimimas. Kai žiūriu į Džokondą, nieko nebežinau apie Leonardo. Man nusispjauti, koks buvo jo gyvenimas, ką jis veikė, kas buvo jo paveikslo pozuotojas. Siunčiu visus velniop, kai kas nors prabyla per ar apie Wagnerio muzikos koncertą. Kas iš to, kad jis draugavo su Nietzsche. Man nesvarbu, kokia buvo Atėnų politinė situaciją tuo laikotarpiu, kai gyveno Sofoklis ir Herodotas. Man svetimos bibliotekų dulkės. Turiu gerą menotyros metodą. Nuėjęs į muziejų imu suktis vilkeliu tiek, kiek išgaliu. Kai apsvaigsta galva, atmerkiu akis ir įsistebeilyju į pirmą pasitaikiusį paveikslą. Nesvarbu, ar tai impresionisto balerinos, ar sunkūs flamandiški natiurmortai. Kas įvyksta tuomet, neturi prasmės būti išsakyta žodžiais. Bet koks įvardijimas tempia paskui save banalybės skraistę.

Menas yra pats gūdžiausias susitikimas su tuo, kas yra.

Heideggeris buvo didžiausias niekšas ir nacis. Nekenčiu jo paties, o taip pat ir jo Schwarzwaldo girių su visais takeliais. Tačiau jis pasakė visą tiesą apie graikus.

Menas labai panašus į tikrovę. Menas yra tikrovė. Tuomet, kai jį valdo netikėtumas. Kadaise graikai garbino realistinę harmoniją. Ir ji buvo netikėta. Polignotas, rekia manyti, netikėtai tikroviškai ištapė Atėnų Stoją. Kaip netikėta yra Cage’o psichoadelinė muzika. Kaip netikėta yra Leopardi poezija. Kaip netikėta yra liūtis skaidrią vasaros dieną. Arba kaip netikėtai mirė mano dėdė, nes persivalgė kaimynės keptų pyragėlių. Aristotelis buvo nykus tipas, bet jis nujautė netikėtumo didybę ir pavadino ją peripetija. Nes iš netikėtumo sunkiasi išminties syvai.

Per netikėtumą prasiveržia tikrovės virpesiai.

Kodėl visi mano, kad reikia pradėti nuo pradžios?

Parengė Kristupas Sabolius