Apatiško kūno geismas

Nuo antikos laikų egzistuoja daugybė Fedros, įsimylėjusios savo posūnį Hipolitą, istorijos variacijų. Žymiausios siužeto interpretacijos – Euripido, Senekos ir Jeano Racine’o. Euripido tragedijoje „Hipolitas“ Fedra vaizduojama kilni, o jos aistra prilyginama ligai. Hipolitas – entuziastingas medžiotojas, nekenčiantis moterų mizoginas, bet kartu tyras ir drovus. Visas veiksmas yra Afroditės plano dalis, skirta jam pamokyti, kad nebūtų toks išpuikęs ir jai nusilenktų. Senekos „Fedroje“ daugiau dėmesio skiriama vidiniams herojų išgyvenimams, aistros tyrinėjimui, Fedra turi stiprų balsą: neabejotinai ji yra pagrindinė veikėja – įdomi ir sudėtinga. Racine’o pjesėje dėmesys nukreipiamas į išorinius įvykius ir peripetijas, o Hipolitas nebėra paniekinęs jausmų – jis įsimylėjęs, be to, čia svarbus sosto paveldėjimo klausimas ir moraliniai idealai. Fedros tragedija įkvėpė tokius rašytojus kaip Gabriele D’Annunzio, Marina Cvetajeva, Marguerite Yourcenar, Peras Olovas Enquistas. 1996 m. pjesėje „Fedros meilė“ Sarah Kane karališkosios šeimos veikėjus perkelia į šiuolaikinį pasaulį. Fedra geidžia apatiško Hipolito, kurio panieka nukreipta ne į moteris ar jausmus, bet apskritai į žmoniją.

Kane kūryboje pavojingos, destruktyvios aistros, žiaurumas ir smurtas dera su poetiškumu. Čia tiriami sąmoningai žmogui ne visada pavaldūs geismai, troškimai – visa, kas apsėda, užvaldo, ko negalima kontroliuoti. Antroje jos pjesėje „Fedros meilė“, priskiriamoje drąsių ir jaunų dramaturgų krypčiai in-yer-face, su(si)naikinimas yra vienintelė personažų išeitis išsipainioti patiems iš savęs, o to jie labiausiai ir trokšta.

Pjesėje seksas – pagrindinė veikėjų tema – lydimas pralaimėjimo. Veikėjai nepatiria malonumo. Seksualinis (ne)geismas čia susijęs su (ne)galia ir (ne)gyvybingumu. Fedra ir kiti – jos duktė Strofė, kunigas – geidžia to, kuris yra apatiškas, tarsi „prikėlę“ Hipolitą galėtų išsipildyti patys. Jis šlamščia mėsainius, masturbuojasi, žiūri žiaurybes per televizorių, yra apsikuitęs nešvariais baltiniais, bet nėra išlepęs infantilas. Jame sumišusi panieka sau ir kitiems, beprasmybės suvokimas, sąmoningas pasidavimas savo menkystei, antivitališkumas ir kartu noras, kad kas nors įvyktų. Gyvas jis jaučiasi tik tada, kai maitvanagiai lesa jo kepenis, o neapsikentusi seksualinių tabu peržengimo karališkojoje šeimoje tauta supjausto jį į gabalus.

Oskaro Koršunovo teatre buvo pastatytos Kane pjesės „Geismas“ (rež. Oskaras Koršunovas ir Povilas Laurinkus, 2002), „Apvalytieji“ (rež. Koršunovas, 2016) ir „Psichozė 4.48“ (rež. Kornelija Krasilnikovaitė, 2019). Papildydama OKT repertuarą Kane „Fedros meile“ spalio 28 d. debiutuoja režisierė Laura Kutkaitė. Spektaklis pasižymi kitokiu aktorių būviu, pabrėžiant jų fiziškumą; metaforiniais ir simboliniais režisūros elementais, vengiant tiesmuko, aiškiai suprantamo kalbėjimo. Režisierė renkasi kodavimą, kuriantį paslaptį ir nuotaiką bei verčiantį žiūrovą mąstyti ir aiškintis.

Tamsi ir šalta Kane pjesės atmosfera spektaklyje perteikiama palei OKT studijos sienas išdėliotomis pailgomis skardomis. Dešinėje – metalinė kriauklė, virš jos pakabintas veidrodis, centre – įstrižai pastatyta lova su pilkšvai melsvais patalais. Erdvėje matomi keli marmuro luitai – karališkųjų rūmų metonomijos, panaudotos kaip visumos dalis, pritaikytos sėdėti, atsiremti. Ir keli seni, nedideli televizoriai: vaizdai juose (dažniausiai šmėkščiojantys veidai) labiau dekoratyvūs (operatorius Pijus Chraptavičius) – nėra kada į juos įsižiūrėti. Erdvėje tvyro prieblanda ir šešėliai. Ypač taiklūs veikėjų kostiumai, juose vyraujanti karališka mėlyna spalva subtiliai pabrėžia veikėjų statusą: Hipolitas vilki atlasinę pižamą, Fedra – pieštuko formos sijonėlį ir baltą à la „Chanel“ trumpą švarkelį, Strofė – mokyklinę uniformą primenančius marškinėlius su apykakle, kunigas – dvasininko sutaną ir jogo drabužį susiejančias plačias kelnes ir golfą (scenografija ir kostiumai Paulinos Turauskaitės ir Augustės Marcinkutės).

Spektaklyje svarbus tyčia dirginantis garsas – sugedusio televizoriaus ūžimas su klyksmų ir smurto priemaišomis, vėliau be perstojo tarsi mantra kartojamas žodis „nekenti“ bei šaižūs smūgiai į palei sienas išdėliotas skardas. Šiuos garsus netikėtu kontrastu permuša šiuolaikinis ritmas, Hipolitui atstūmus Fedrą (kompozitorė Jūra Elena Šedytė).

Stovėdama šonu ir žiūrėdama į žiūrovus Gabrielės Ladygaitės Fedra lenkiasi atgal tilteliu ir krinta ant grindų. Tai daro suvaldytu, įtemptu kūnu, o erdvėje sklendžiantis Hipolito „viršbalsas“ skatina ją pasileisti, kristi, atsipalaiduoti. Ji krinta daugybę kartų, bet savaip – įtemptai. Ryški ir jos dukters Strofės bei Tesėjo dvikova, šokis, lytinis aktas. Ši aktorių vaidybos maniera, tolstanti nuo realistiškumo, bet pasižyminti psichologiniu įtaigumu ir fiziniam teatrui bei šokiui būdingu kūno išraiškingumu, labai tinka Kane.

Kurdama Fedrą Ladygaitė derina kilmingą eleganciją su balansavimu ties beprotybės riba – įsitempusiame kūne blizga nuo geismo karščiuojančios akys. Įtampos nestokoja ir Dignos Kulionytės vaidinama duktė Strofė, bet, palyginti su motina, ji šaltakraujiška ir gudri.

Pirmoje scenoje daktarą, vėliau Tesėją ir kunigą vaidinantis Džiugas Gvozdzinskas taip pat įsimena išraiškingais, plastiškais kūno judesiais. Tačiau ne visada aišku, kokiu personažu jis virsta.

Įsitempusiems kitų veikėjų kūnams kontrastą kuria pabrėžtinai vangus ir susmukęs Hipolitas. Domanto Starkausko kuriamo veikėjo judesiai persmelkti nuobodulio, tačiau net apatiškas ir anemiškas jis yra kandus ir įžeidinėja tuos, kurie jo geidžia. Kūnas energijos įgauna tik tada, kai Hipolitas yra apkaltinamas, nes jam pasidaro įdomu: prievartautoju būti geriau nei nutukusiu jaunuoliu. Apgaulingą kaltinimą jis priima kaip Fedros dovaną.

Spektaklyje atsisakyta finalinės scenos, kai grįžta Hipolito tėvas Tesėjas ir kartu su minia jį nulinčiuoja – vyksta žudynės ir prievarta. Čia viską užbaigia Hipolitas, uždėdamas metalinį strypą – šiuolaikinį skeptrą, galios, tarpusavio kovos ir žudymo įrankį – ant televizoriaus, simbolizuojančio apsimestinį gyvenimo džiaugsmą, kurio jis negali pakęsti ir negali pajusti. Jis čia – pagrindinis herojus, besišlykštintis apsimetinėjimu, tas, kuris, anot režisierės, radikaliai sąžiningas savo paties atžvilgiu, tas, kuris pradžioje liepia Fedrai pasileisti ir kristi. Itin sąmoningas ir itin atstumiantis, taip pat ir sau.

Kutkaitės režisuotoje „Fedros meilėje“ kuriamas tamsiai estetiškas Kane pasaulis ir pasitikima žiūrovo pasiryžimu panirti į tamsą ir narplioti užkoduotas prasmes.