Antono Čechovo „Žuvėdra“

Programoje – Žuvėdra – ir ne bet kokia; mitinę Čechovo pjesę lietuvių kalba, savo skambesiu panašia į rusų, Malakoffo Teatre 71 kuria režisieriaus Oskaro Koršunovo trupė.

Koršunovas mums jau paliko neišdildomą įspūdį savo spektakliais Vasarvidžio nakties sapnas ir Ugnies veidas.

Rusijos didmiesčio buržua atvyksta pabūti vasarnamyje, kur karaliauja paprasti kaimo žmonės ir namų personalas: valdytojas, jo žmona, jųdviejų dukra, mokyklos direktorius ir daktaras.

Ir vieni, ir kiti įsimylėję kažką „neleistiną“, ko įsimylėti nederėtų: valdytojo žmona – daktarą, o jų dukra – jaunąjį šeimininką, kuris į ją nekreipia jokio dėmesio.

Įtampos ir virpuliukai be atsako neduoda ramybės šioms kenčiančioms būtybėms.

Miestelėnai, rusų aktorė Arkadina ir jos jaunesnis kompanionas rašytojas Trigorinas drauge aplanko artimuosius: Arkadinos brolį, į pensiją išėjusį valstybės tarnautoją, ir jaunąjį Trepliovą, įsielektrinusios Arkadinos paliktą sūnų.

Trepliovas gyvena iš savo senojo rūpestingo dėdės kišenės, svajoja apie naujų formų pergalę prieš senių akademizmą, kuriuo aklai tiki jo motina; pagautas įkvėpimo, menininkas pastato savo pirmąją pjesę, kurios pagrindinę heroję – kaimynę Niną – yra įsimylėjęs.

Drama prasideda nuo kūrybinio įkvėpimo mėnesienoje prie namą supančio ežero; Nina įsivelia į įžymaus Trigorino meilės kerus ir užmiršta aistros deginamą, besisielojantį Trepliovą ir žaibus iš pavydo laidančią Arkadiną.

Nerimastingi vidiniai personažų pasauliai kuria spektaklio mizansceną, o kas nepasakyta, dar labiau išryškėja nebyliuose veiduose ir negyvuose kūnuose, kurie, negailėdami jėgų, širdgėlą išlieja kurtinančiu staugimu ir riksmais.

Spektaklyje rodoma ne tik vaidyba, bet ir pasirengimas jai: sode išrikiuota eilė kėdžių, ant jų susėda spektaklio veikėjai, kai jiems nereikia lipti į sceną, kiekvienas nuolankiai kito atžvilgiu atlieka savo vaidmenį pagal muzikinio takelio garsus bei tylos momentus.

Tolumoje – video projekcija, ten mirguliuoja gyvas ežero vanduo, kuriame atsispindi nuolatiniai viso erdvėje ir laike išsitempusio gyvenimo pokyčiai.

Griežtai nusiteikę aktoriai vidines savo jausenas laiko tvirtai užspaudę; išoriškai taikūs ir ramūs, kantrūs ir pakantūs, jie yra užsigrūdinę ir prikaupę išminties, kol staiga visu smarkumu prasiveržia grubi kalba ir intensyvią energiją išlaisvinantys gestai.

Beviltiškai stengdamasis gyventi ir rašyti, Trepliovas paleidžia vėjais suplėšytų rankraščių skiautes, baltų lapų skutai sukasi oro sūkuryje, tikrame pykčio debesyje.

Atstumta ir išduota, Arkadina visa gerkle dejuoja iš sielvarto – kimūs atodūsiai, raudos, aktorė neriasi iš kailio. O štai jaunoji Nina, pradžioje tokia nerūpestinga, galiausiai irgi yra įskaudinama. Nelaimingoji valdytojo dukra Maša, niūraus mokytojo žmona, priešinasi iš paskutiniųjų ir verčiau tenkina nedėkingo meilužio norus. Vienintelis gydytojas išlaiko vidinę ramybę.

Nusivylimas, nesėkmė, kartėlis, stoka, dienos, prabėgusios veltui, Koršunovo iš naujo perkurti čechoviški personažai scenoje „migruoja“, užleisdami vietą visagalėms, sielas draskančioms emocijoms, kurios veikia – esi aktorius ar ne, kūrėjas ar ne, jaunas ar ne, ponas ar ne.

Karštligiškumu, kraustynėmis ir perdėtu jausmingumu sukuriama gražios egzistencinės kalbos visuma.