And my ending is despair…

Lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo „Miranda“ – tai spektaklis, kuris yra gerokai nutolęs nuo efektyvių, fantastiškai stebuklingų Šekspyro „Audros“ inscenizacijų. Nepaprastą salą pakeitė užgriozdintas „socialistinis“ butas; magiškais sugebėjimais apdovanotas Prosperas – tai gyvenimo nuvargintas inteligentas, skendintis alkoholizmo liūne, jo duktė – pamiršta, apleista, sunkiai kalbanti ir vos judanti „senmergė“.

Toje itin proziškoje erdvėje įvyks dviejų vienišų žmonių drama, o „Audra“, kurią abu skaito vakarais“, laikui bėgant taps bekompromisiška kova dėl kito žmogaus užvaldymo karts nuo karto persikūnijant į Tėvą ir Dukterį, Budelį ir Auką, Mylintįjį ir Mylimąjį.

Koršunovo spektaklio pradžioje matome miegančią fotelyje, apkamšytą apklotu Dukterį. Fone birbia juodai baltas televizorius, be perstojo rodantis vieną ir tą patį „Gulbių ežero“ fragmentą. Svetimame kūne įkalintos moters motyvas, atrodo, yra labai svarbus lietuvių režisieriaus spektakliui. Neįgalus Dukters kūnas pasmerkia ją ne tik kalėti užgriozdinto kambarėlio erdvėje, bet ir amžinai būti Tėvo valdžioje. Tėvas pirmosiose spektaklio scenose yra rūpestingas globėjas: kantriai maitina Dukrą, kuri jį apspjauna maistu, kantriai siūlo, kad paskaitys jai vis naujas knygas, kurių skaitymas turėtų palengvinti praleisti laiką. Į visus šiuos globėjiškus Tėvo veiksmus mergina reaguoja piktai: mėto daiktus, išspjauna maistą, kuriuo jis ją maitina, isteriškai bliauna ir šiaip kelia išlepintos, egoistiškos, bet ir labai nalaimingos būtybės įspūdį.

Iš Tėvo siūlomų knygų Duktė pasirenka „Audrą“. Žinoma, neatsitiktinai, iš Tėvo žodžių darome išvadą, kad mergaitė nuolatos nori, kad jai būtų skaitoma tik ta knyga. Taigi galime įtarti, kad žaidimas, kurį jie abu pradeda žaisti skaitydami knygą, jiems yra kažkas panašaus į kasdieninį ritualą, yra ne vienkartinė situacija, bet besikartojantis (galbūt net kas vakarą) aktas. Žaidžiant šį „Audros“ skaitymo žaidimą Tėvas ir Duktė tampa Šekspyro „Audros“ herojais. Atrodo, kad būtent tėvas – kaip Prosperas – yra viso to, kas įvyks mažame kambaryje, režisierius, jis, kaip galime įtarti, turi daugiau valdžios. Duktė įsikūnys į aukų vaidmenis: įkalintas Arijelis ar Kalibano prievartaujama Miranda. Tėvas stovi „engėjų“ pusėje, jis yra visagalis, audrą sukeliantis ir magišką galią turintis Prosperas, jis yra laukinis, žvėriškas Kalibanas. Būtent toks vaidmenų pasiskirstymas: Tėvas-Kalibanas ir Duktė-Arijelis daug ką pasako apie jų abiejų santykius. Tėvas valdo tik savo neįgalios Dukters kūną, bet ta valdžia yra ypatinga: ji yra savotiškas globėjiškumo ir sadizmo mišinys. Tėvas-Ferdinandas dievina Dukters-Mirandos kūną, žavisi ja, iš jos fizinio neįgalumo „ištraukia“ moteriškumą, grožį ir žavesį. O tapdamas pirmykščiu, nevaldomo seksualumo užvaldytu Kalibanu Tėvas parodo jo viduje glūdinčią savojo „aš“ agresiją.

Spektaklio kūrėjai nepaprastu būdu išnaudojo, atrodo, labai paprastą Tėvo ir Dukters egzistencijos erdvę: kasdienybės atributai spektaklyje įgija stebuklingų bruožų. O paprasti, kasdieniniai teatriniai rekvizitai: sena lempa, ventiliatorius, šachmatai ar televizorius –Koršunovo „Mirandoje“ tapo stebuklingais, demonizmo ženklu paženklintais, nepaprastais ir grėsmingais daiktais. Sena, džeržgianti radija Tėvui-Prosperui padeda iššaukti audrą; namų siurblys Tėvui-Kalibanui padeda išprievartauti Dukrą-Mirandą.

Vieno iš labiausiai nevienareikšmių Šekspyro kūrinių finalas yra tik tariamai optimistinis. Koršunovo spektaklyje nėra net to tariamumo optimizmo. Lietuvių spektaklio pabaigoje dvasia išsilaisvina iš paliegusio, netobulo kūno-spąstų. Vaidmenys pasikeičia vietomis, režisierius ir Tėvas-Prosperas lieka vienas. Duktė-Miranda palieka kambario erdvę, pakyla virš užgriozdinto buto mikropasaulio ir tampa laiminga, besišypsanti, laisva. Kai paskutinį kartą matome ją scenoje ji jau yra ne pilka pelytė, serganti moteris, kokia buvo spektaklio pradžioje. Ji jau yra balerina, ji jau nebepriklauso savo Tėvui-Valdovui, ji jau yra Odeta, kuri išsilaisvino iš svetimo kūno. O Tėvas? Tėvas lieka vienas pats. Laikydamas rankoje butelį degtinės miršta išklerusiame fotelyje. Miršta ne kaip valdingas Prosperas, ne kaip laukinis Kalibanas, ne kaip gundantis Ferdinandas, o kaip senas, sugniuždytas, vienišas žmogus. Žmogus, kuris miršta puikiai suprasdamas, kad „Audrą“ suvaidino jau paskutinį kartą.