Amžina žuvėdra

Koršunovas pataiko tiesiai į taikinį, sukurdamas tiesmukišką spektaklį, atsikratydamas barokiškų formalumų. Čia nėra jokių įvyniojimų nei saldiklių. Tiesiog Čechovas.

Veidrodžių žaidimas, kurį siūlo Koršunovas, reikalauja lėto virškinimo, tačiau veikia puikiai. Virškinti padeda fenomenali aktorių, kuriems tenka nepaprasta atsakomybė, vaidyba. Arkadina, Trepliovas, Nina, Šamrajevas, Polina, Maša, Trigorinas, Dornas ir Medvendenka kalba, šaukia, verkia ir juokiasi taip natūraliai, kad galėtum net pagalvoti, jog Lietuvoje deklamavimas yra baudžiamas mirties bausme. Jie žiūri žiūrovui į akis. Su juo bendrauja. Ir tyli taip, kad ta tyla prasiskverbia į kaulus.

Po tris valandas trukusio spetaklio suvoki, jog mes vieni kitus supratome. Aktoriai, režisierius ir publika. Visi tai supratome. Laisvė – tai iliuzija, kurią reikia leisti tiksliomis ir nedidelėmis dozėmis. Čechovas tai žinojo daug anksčiau už mus – norint sulaikyti žuvėdrą, reikia ją iškimšti.