Alsuoja tragedijos oru

Spektaklis „Prakeiktieji” – dar vienas jaunosios kartos režisieriaus Artūro Areimos susirėmimas su dramaturgijos klasika. Ar jis buvo sėkmingas?

Po Friedricho Schillerio („Laimingi”), Henriko Ibseno („Šmėklos”), Augusto Strindbergo („Freken Julija”) ėjo Eugene’o O’Neillo pjesė „Elektrai skirta gedėti”, kurią 28 metų A.Areima perskaitė kaip „Prakeiktuosius”.

Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatrui pastatyto spektaklio aktorių branduolys – tie, kuriuos jau galima pavadinti A.Areimos bendražygiais.

Vini (Lavinijos Menon) vaidmenį kuria Toma Vaškevičiūtė, pasirodžiusi ir „Laiminguose”.

Ne pirmame A.Areimos spektaklyje vaidina ir jos brolį Oriną įkūnijantis aktorius Tadas Grynas, ir jųdviejų motiną Kristiną Menon vaidinanti Daiva Stubraitė.

Dar viena lemties geometrinė figūra – tėvas Ezra Menonas (Arvydas Dapšys), taip pat – Adamas Brantas (Dainius Gavenonis). Tragiškas aistras atspindėti teko Piteriui (Daumantas Ciunis) ir Heizei (Indrė Patkauskaitė), antikinis lemtingos žinios nešėjo vaidmuo atiteko Setui (Saulius Sipaitis).

Šio spektaklio personažai dažnai primena šachmatų figūras (scenografijos ir kostiumų autorė – Kotryna Daujotaitė), judančias pagal neįveikiamas schemas. Kas tų schemų autorius?

Dievai, likimas ar Sigmundas Freudas? Kas žaidžia šią partiją – E.O’Neillas ir A.Areima? Kas nugali?

Aukšta aistrų temperatūra

Klasiką A.Areima greičiausiai renkasi dėl aukštos tuose veikaluose siaučiančių aistrų temperatūros, ryškių, kontrastingų personažų kontūrų, kiekviename jų tiksinčios neįveikiamo likimo „bombos”.

Režisierius nori kalbėti apie tokį emocinį pasaulį, kuris kvėpuoja tirštu tragedijos oru. Kur žmogiškos aistros, santykiai nepasiduoda šiuolaikinei ironijai ir nesibaigiantiems sąlygiškumams su keletu „dugnų”. Likimas didingai neša personažus nuo Meilės iki Mirties.

Matyt, šiuolaikinė dramaturgija A.Areimai bent jau šiuo metu neįdomi dėl to, kad ten didžiosios raidės neįmanomos. Tačiau vis dėlto ir klasika parašyta ne vien jomis.

Interpretuodamas praėjusių epochų kūrinius režisierius akcentuoja jausmų amplitudę, seka jų raidą, bet savotiškai gesina autorių užkoduotus veiksmų ir emocijų motyvus. Klausimai, kodėl herojus vienaip ar kitaip elgiasi ir jaučiasi, persiunčiami stichiškai prigimčiai.

Pjesė nugalėjo teatrą? 

Socialinė, filosofinė ir kitos plotmės A.Areimai yra anaiptol ne pagrindinės – ir tai yra visiškai „teisėtas” jo pasirinkimas.

Tačiau minėtų pjesių tekstuose šie aspektai vis dėlto lieka. Jie lieka žodžių, sakinių, ištisų pasažų pavidalu – ir F.Schilleriui, ir E.O’Neillui tai buvo gyvas jų kūrinių kraujas.

A.Areimos aktorių lūpose šios teksto dalys dažnai yra tarsi apimtos nekrozės – negyvos ir sargdinančios sceninį gyvenimą.

Scenoje verda aistros, bet jų motyvai skamba tarsi nedarnus akordas – pjesės autoriaus išrašytieji girdėti, bet jie – negyvi, o režisieriaus sukurtieji – nepakankamai suformuluoti, per silpni.

Tiek vieni, tiek kiti girdėti vienu metu ir „pjauna” ausį. Taip nutiko ir spektaklyje „Prakeiktieji”.

Menonų šeimą sprogdina antikinės psichoanalitinės spalvos aistros, kurių rezultatas – nuodai, trys pistoletų šūviai ir beprotybė.

Jei paprastai sudėliotume herojų santykių schemas (kas ką ir kodėl myli arba nemyli), viskas skambėtų kaip klasikinė Bolivudo produkcija. Be abejo, A.Areima estetine prasme neįpuola į saloninės melodramos stilistiką.

Veiksmas vyksta ant minimalistinės metalinės laiptuotos konstrukcijos, mizanscenos dažnai primena antikos skulptūrines kompozicijas.

Visa tai kuria griežtesnę struktūrą – aktoriams tenka įveikti laiptų metalą lydančias aistras.

Skamba improvizacijos 

Stilistiškai ir konceptualiai itin tikslus sprendimas – džiazo saksofonininko Liudo Mockūno pasirodymas spektaklyje.

Jo improvizacijos virsta kontrapunktu, garsine spektaklio herojų aistrų išraiška ir suteikia sceniniam gyvenimui džiazo ritmo struktūrą.

Tačiau ir šis sprendimas, ir tikrai įdomūs, visaverčiai T.Vaškevičiūtės, A.Dapšio, D.Stubraitės, D.Gavenonio ir kitų aktorių vaidmenys, ir ne viena tikrai pavykusi scena negelbėja visumos.

Visuma kelia klausimą – Kodėl? Iš didžiosios raidės. E.O’Neillas turėjo atsakymą (Aischilas – juo labiau).

Ar jį turi A.Areima?