Popierinė Čechovo žuvėdra

Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas pristato Čechovo „Žuvėdrą“, nenusakomo lengvumo „komediją“ persmelktą skausmo.

Oskaras Koršunovas – ne vien tik Lietuvos teatro vunderkindas. Jis – neeilinio talento kūrėjas, vienas iš subtiliausių teatro režisierių Europoje. Prancūzijos žiūrovai jį atrado 1997 m., kai vos 30-ies metų, jis čia pristatė spektaklį „Senė 2“, pagal ruso Daniilo Charmso apsakymą. Nuo to laiko, jis nuolat sugrįžta į Prancūzijos sceną, ir savo išradingais, paprastais ir žaismingais spektakliais, kurių esmė – aktorių vaidyba, o ne gausios dekoracijos, aparatūra ar audiovizualiniai efektai, provokuoja žiūrovų laimę.

„Vasarvidžio nakties sapne“ matėme kaip paprasta medinė lenta tapo aktorių skydu, kauke, lova… „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džiuljetos istorijoje“, Koršunovas perkėlė pagrindinius veikėjus į picų kepėjų pasaulį, ir pamažu transformavo spektaklį iš itališkos komedijos į žmogaus, likimo marionetės, būties tragediją. „Užsispyrėlės sutramdyme“, pristatytame „Comédie-Française“ teatre, mirties ir realybės pragaras vaizduojamas teatro rojuje. Šįkart jis sugrįžta su apšveista ir apšveičiančia „Žuvėdra“.

Konstantinas, naujų formų ieškantis poetas; Nina, aukštumų siekianti aktorė

Garsioji „Žuvėdra“ – tai istorija apie Niną ir Konstantiną, kurie Rusijos glūdumoje grumiasi iš paskutiniųjų. Be paliovos naujų formų ieškantis jaunasis poetas Konstantinas, žlugdomas motinos Arkadinos, didžios aktorės, konfliktuoja su jos meilužiu Trigorinu, sėkmingų romanų rašytoju. Nina, jauna mergina, išsižadėjusi šeimos ir visuomenės, siekia tapti žinoma aktore. Sujungtus šlovės troškimo jaunuolius išskiria jųdviejų nesėkmės: po bandymo tapti rašytoju, jis savo noru pasitraukia iš šio pasaulio, o ji – imasi šlove nekvepiančių vaidmenų, Trigorino suviliota ir palikta. Atrodo, betrūksta liūdnų smuiko melodijų ir pūškuojančių samovarų, kuriems, beje, Koršunovo scenoje vietos nėra…

Aktoriai – spektaklio mediumas

Šioje „komedijoje“ Koršunovas eksperimentuoja su atmosfera, sukurdamas tikro ir netikro realizmo įspūdį. Plikos ir pilkos sienos, neutrali erdvė, neapibrėžtas laikmetis sukuria aplinką, kurioje aktoriai tampa pagrindiniais ir vieninteliais teksto raiškos mediumais.

Džiaugsmas, skausmas, neviltis, vienišumas, savęs ir kitų praradimas, iliuzijų sprogimas, klausimai apie būtį ir meną, kūrybos galią ir bejėgiškumą – visa tai perteikiama per aktorių kūnus, kvėpavimą… Atrodo, kad tarp jų nelieka jokio atstumo, ypač, kai matome, kaip jie, lyg repeticijoje ar teatro dirbtuvėse, atsisėdę ant į eilę sustatytų kėdžių stebi kolegas, „vaidinančius“ aplink centre pastatytą apskritą stalą.

Neapsakomas lengvumas

Scenoje didelė įtampa, aktoriai fiziškai įsitraukia į spektaklį. Matome, kaip jie trenkia galvą į sieną, griūva ir kniūbčioja prisigėrę degtinės, tačiau teatrališkumo nesijaučia. Koršunovas užtikrina, kad visa ta vyktų su neapsakomu lengvumu.

Absoliučiai visi aktoriai vaidina nepakartojamai: Darius Meškauskas (sergantis buvęs patarėjas), Dainius Gavenonis (kaimo gydytojas), Rasa Samuolytė (paliktoji Maša), Darius Gumauskas (Trigorinas), Martynas Nedzinskas (Konstantinas) ir kiti.

Ypatingo dėmesio vertos dvi aktorės „aktorės“. Pirmoji – Nelė Savičenko, vaidinanti šykščią, egoistišką, manipuluojančią ir be galo despotišką Arkadiną, kurios brandumas neišgelbsti jos nuo konkurencijos su jaunesne karta tiek scenoje, tiek meilėje. Kita – Agnieška Ravdo, vaidinanti Niną, moterį – vaiką, tiksliau vaiką, kuris nori tapti moterimi. Verta pamatyti, kaip scenoje, avėdama aukštakulnius ir mūvėdama baltus, aptemtus šortus, Nina vaidina fatališkas moteris, jaudinančiai kopijuodama Arkadinos judesius, lyg jie užtikrintų jai talentą. Štai tokia ta „Žuvėdra“: nustverta laisvo skrydžio metu, o vėliau galutinai pribaigta Trigorino. Ši „Žuvėdra“ tėra iš popieriaus sulankstytas paukštis.