…

[…] Kaip tikrai naują gyvybingą organizmą galima paminėti Oskaro Koršunovo teatrą. Praeitą sezoną parodytoje Aleksandro Vedenskio ir Daniilo Charmso “Senėje”, ankstesniuose Charmso “Paūmėjimuose” aiškiai matyti, kad režisierius radęs šiuolaikišką ir savitą stilių. Netvirtinčiau, kad tai yra Becketto ir Ionesco laikų absurdo kartojimas, veikiau tai postmodernistinis teatras, kuriame beveik nebėra jokios vilties, žmogus jau virsta marionete, jo veidas sustingsta į kaukę, net jei kartais ir prasiveržia pasibaisėjimas akyse, kaip Arūno Sakalausko-Poeto vaidmenyje. Jauti gyvo žmogaus rudimentus, kada visi bėga ir stovi vietoje, kalba, bet nesigirdi žodžių, žaidžia ir joks žaidimas nevyksta. Pasaulis yra lavonas – šitas įvaizdis puikiai sukurtas. Ir žmogus virsta lavonu. Nelabai paguodžia, bet kadangi tai paversta estetiniu reiškiniu, vis dėlto tai teikia vilties. Ir ypač norėčiau pažymėti jaunų aktorių Remigijaus Bilinsko ir Eglės Mikulionytės vaidybą.