„Socialinė drama“ pasibaigusi bedugnėje: Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija

Režisierius Oskaras Koršunovas teigia, jog į spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ bei pačią istoriją žiūri, kaip į socialinę dramą: „Šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą, kuri, susiklosčius aplinkybėms, virsta žiauria tragedija. Joje susipynę daug peripetijų. Čia save atpažins Montekiai ir Kapulečiai — istorija nepraradusi aktualumo, nors parašyta 1599 metais. Romeo ir Džiuljeta išgyvena ne tik meilės istoriją — jie priversti susimąstyti ir apie kitas vertybes. Po Romeo ir Džiuljetos mirties išnyksta ir Verona — todėl šią istoriją dar galima pavadinti ir pamokoma”. Atrodo, jog šia citata pasakyta visa spektaklio esmė ir daugiau nieko nebereikia pridurti, galbūt tik apžvelgti techninį spektaklio išpildymą.

Beveik visi liaupsina šį spektaklį, nes tai dar viena puiki ir įdomi Šekspyro interpretacija:
— Ach, na ir ką galima įdomaus sugalvoti, tokiai, visaip interpretuotai istorijai papasakoti, ir matot, Koršunovas viską perkėlė į kepyklą, į virtuvę su daug miltų, kurie tiek daug visko simbolizuoja, ach.. — sako vieni.

— Taip, tikrai įdomu. — aš jiems atsakau.

Tačiau mane labiausiai žavėjo ne pati interpretacija, ne aktorių nuostabi vaidyba (kuri tik glostė akį ir privertė patikėti), bet pats teatrališkumas, ta teatro Magija, magija iš didžiosios M. Vietomis aš pamiršau, kad esu tik žiūrovė. Pasijutau, taip lyg keliaučiau šešto dešimtmečio Italijos miestelio gatvelėmis ir eidama pro kepyklą „visai nesmalsiai“, o tik šiek tiek įkyriai, per vitrinos langą stebėčiau kas vyksta virtuvės viduje. Deja, kai kuriose scenose iš savosios šizofrenijos aš grįžau į realybę, galbūt buvo kaltas nežymus nuoboduliukas. Taip pat, akimirkomis žavėdavausi puikiu aktorių darbu, kitomis akimirkomis matydavau kontrastą tarp puikaus beveik genialaus ir tarp gero, šiek tiek vidutiniško aktoriaus. Kai kada net nežiūrėdavau ką daro pagrindiniai scenoje veikiantys herojai, o daiktelis po daiktelio analizavau butaforiją ir staiga į mano akiratį įsibraudavo kažkieno galva, rankos ir net visas gyvas torsas įsiterpęs tarp keisčiausių daiktų. Scenografija (Jūratės Paulėkaitės) buvo lygiai tokia pati nuostabi ir geniali kaip ir aktorių darbas. Scenografija ir aktorių vaidyba sukūrė visą tą teatrališką Magiją, kuri net ir dabar kutena, kažkur smegenyse pasislėpusius estetikos suvokimo receptorius.

— BRAVO! — kažkas šaukė po spektaklio.

O man, išėjus iš spektaklio, įkyriai į galvą lindo Pranciškonas Lorencas (akt. Arvydas Dapšys), kuris ironiškai priminė Šv. Valentino dieną. Viena iš daugelio legendų apie Šv. Valentino dienos atsiradimą pasakoja: III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėjęs įsimylėjusiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II-asis siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, kad jie gintų imperiją. Kad savo tikslą pasiektų, jis išleido įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis. Vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčiųjų žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti. — ironiška, bet ne visai į temą.

Kita, niekaip neapleidusi mano minčių, scena buvo — „balkono scena“. Ši dramos vieta yra visaip reprodukuota, interpretuota ir visiems iki gyvo kaulo įgrisusi, bet vis tiek be galo romantiška. Man šioje scenoje sutilpo visa spektaklio esmė ir prasmė. Džiuljeta (akt. Rasa Samuolytė) ir Romeo (akt. Gytis Ivanauskas) stovėjo vienas prieš kitą, kiekvienas virš savo kasdieninės šeimyninės virtuvės, lyg du žmonės sugebėję pakilti šiek tiek aukščiau nei kasdienybė. O tarp jų žiojėjo tarpas — skiriantis tas dvi kasdienio gyvenimo ir neapykantos virtuves — bedugnė. Kad ir kiek jie vienas kitam prisiekinėjo meilę, ta bedugnė neišnyko, ji tapo tik kryžiumi palaiminančiu jų meilę ir saugojančiu jų amžiną atilsį. O į tą bedugnę tilpo tiek daug — visa gyvenimo esmė ir išmintis — neapykanta dėl neapykantos, kerštas, meilė viltis ir mirtis. Ir visa tai taip stilingai, elegantiškai ir teatrališkai sukūrė teatro Magiją.

Dabar norėčiau grįžti į realybę. Prie ko čia socialinė drama ir ta bedugnė? Tikriausiai režisierius O. Koršunovas sakydamas: „šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą…“. Neturėjo galvoje to, ką aš dabar parašysiu. Pasak vieno žymaus antropologo ir teatro mylėtojo socialinė drama tai harmoningų ir disharmoningų socialinių procesų visuma, kylanti iš konfliktinių situacijų. Socialinės dramos modelis tinka tiek realiam socialiniam gyvenimui, tiek bet kokiai gerai teatro dramai. Socialinę dramą sudaro keturios pagrindinės fazės:

1) Nustatytų normų pažeidimas arba nesilaikymas. Spektaklio priešistorė, kurios nei spektaklio kūrėjai, nei žiūrovai, nei personažai nežino — neapykantos priežastys.

2) Krizė, kurios metu pažeidimai ir nesilaikymai išplinta. Tai pati spektaklio pradžia, dviejų kariaujančių grupių Montekių ir Kapulečių susigrūmimas, tiek fizinis tiek pagyrūniškas (kieno grožybės ir skanybės didesnės ir minkštesnės).

3) Atsitaisymas, vedamos derybos dėl krizės, siekiama įsteigti iki-kritinę socialinę erdvę. Manau šioje vietoje atsiduria Romeo ir Džiuljetos meilė, kuri nors ir yra slapta, Pranciškono Lorenco pagalba bando glaistyti nesantaiką tarp šeimų, visus tikindama, kad iš viso to išeis kažkas gero ir gražaus.

4) Reintegracija (problemos išsprendimas ir pakeitimų įteisinimas). O pakeitimas spektaklyje yra … bedugnė, į kurią visi ir sukrenta. Bedugnė egzistuoja nuo pat pradžių ir žiūrovas ją gali matyti viso spektaklio metu. Ji iš pat pradžių nieko gero nežada, bet nors ir drama mintinai žinoma, spektaklio kūrėjai mus apgauna ir sukuria mažą iliuziją, kad galbūt viskas baigsis gerai. Pasak Victor Turner socialinė drama visada kartojasi ir visada laikosi to paties modelio.

Taigi, nors tai nauja (sąlyginai) interpretacija, naujas požiūris, bet esmė išlieka ta pati, mes visada kartojame save, savas klaidas, savąjį Romeo ir Džiuljetos išgyvenimą. Tad dar kartą pakartokime savo tragišką meilės istoriją.