„Sirenos´13“. OK „naujos formos“

[…]

Pustuštėje OKT studijoje, regis iš nieko kuriamoje „Žuvėdroje“ teatras virsta gyvenimu, o gyvenimas – teatru. Aktorinio eterio garais virtusi „Žuvėdra“ užpildo erdvę iki sprogstamos įtampos, po kurios „toliau – tyla“.

„Žuvėdroje“ viskas itin paprasta: organiškos, ramios intonacijos, logiški teksto akcentai, apvalantys šimtametį tekstą nuo nereikalingo patoso, kasdieniai kostiumai, nereikalaujantys specialiai „nešioti švarkų“ (kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė). Pagrindinės šio spektaklio kūrimo „medžiaga“ ir „priemonės“ – aktoriai. Ir tai atrodo taip pat paprasta ir natūralu, juk „Žuvėdra“, kaip banaliai tai beskambėtų, – apie teatrą. Tai spektaklis aktoriams, tik jais ir yra sukurtas. Todėl jis nuolat kinta, ir pasirinkta peržiūros, o ne premjeros forma kisti jam leidžia. Taip paliekama erdvės naujiems atradimams. Režisieriaus pasirinkta plikos aikštelės ir paprastumo forma iš aktorių reikalauja maksimalaus vidinio tikslumo. „Žuvėdroje“ žiūrovai ir aktoriai tampa viena bendrija, stebinčia vaidinančiuosius/gyvenančiuosius scenoje.

[…]

Dariaus Gumausko Trigorinas „Žuvėdroje“ kiek netikėtai tampa pagrindiniu antagonistu (būtent jo akys žiba raudona šėtono liepsna Treplevo pjesės scenoje). Jis visų pirma meluoja sau, o juodais akiniais paryškinta beletristo kaukė – tik rezultatas. Būtent Trigorinas, kurio charakteristikos šiame spektaklyje lyg ir siūlytų jį suvokti kaip režisieriaus alter ego, lieka pagrindiniu griovėju, o kūrėjo atitikmeniu tampa jaunasis Martyno Nedzinsko Treplevas.

Jaunas, ambicingas, neįtikėtinai jautrus, gal net neurasteniškas Nedzinsko Treplevas ypatingai kenčia nuo nepasotinamo meilės troškimo. Ir visų pirma tai – motinos meilė. Nelės Savičenko Arkadinos ir Nedzinsko Treplevo santykių linija – „Žuvėdorje“ ryškiausia. Aktorių duetas tiksliai sustyguotas ir niuansuotas, todėl gyvas, tikras ir skaudus. Šį įspūdį kuria ne tiek motinos delno žymė, palikta Nedzinsko Treplevo nugaroje, kiek jos nuolat stebintis žvilgsnis, į kurį atsispyręs, ar kurio nuviltas jis išgyvena skaudžiausius momentus. Kurdamas Treplevą Nedzinskas išnaudoja visą savo vaidybos amplitudę, vaidmenį formuodamas kaip kylančią, tačiau nuolat lūžtančią kreivę: santūrumą keičia ašaros, o emocinės įtampos akimirkas – šaltis. Ypatingą tankumą emociniai pokyčiai pasiekia finalinėje scenoje su Zarečnaja. Pirmuosius žingsnius profesionalioje scenoje žengiančios Gelminės Glemžaitės Nina Zarečnaja OKT aktorių trupėje išsiskiria naivumu ir tam tikra vidine švara, įmanoma tik sceninės nekaltybės situacijoje. Graži, žavi, nuoširdi, jausminga ji žavi „Žuvėdros“ vyrus ir erzina moteris.

[…]

Naujas formas prieš daugelį metų skelbęs režisierius nuo oberiutų per klasiką ir šiuolaikiškumą atėjo iki Čechovo „Žuvėdros“, pasak jo paties, sintezuojančios visa tai, link ko ėjo pastaruosius penkiolika metų. „Naujų formų“ leitmotyvas OKT kūrybos ir jų paieškose besiblaškančio šiuolaikinio teatro kontekste skamba sąlyginai santūriai. Priešingai vis dar ieškantiems, kaip kalbėti apie naftą, „nepaklūstančią penkių veiksmų formai“, Koršunovas atsigręžia į, galima sakyti, melodramatišką keturių veiksmų komedijos situaciją. Ieškant to, kas tikra teatre (gyvenime) susikoncentruojama ties tuo, kas šiandieniniame elektroninės informacijos sraute praslysta ir pasimeta – meilės. Tačiau kokia ji, ta Treplevą žudanti meilė? […] Treplevo meilė nutrūksta kaip styga. Nedzinsko Treplevas nusišauna ne nusivylęs pasauliu ir gyvenimu, pražudančiu tokią tyrą sielą, kokia jis matė Zarečnają, bet nusivylęs savimi, nepripažintu (nei Motinos, nei kritikų, nei galiausiai savo paties) talentu ir atstumta meile. Jo meilė Ninai, kaip vizijai, kūrė ir palaikė jį ne tik kaip žmogų, bet ir kaip kūrėją. Tai ne toji meilė, kuri „visa pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“, tai meilė, per kurią tikimasi išsigelbėti, tai meilė idealui, o ne būtybei iš kūno ir kraujo. Kaip ir kūryboje, taip ir meilėje, pagrindiniu sprogdikliu tampa savimeilė.

Visa ta kančia, aistros ir nusivylimas – visa tai telpa į paskutiniąją tėvo figūrą Treplevui atstojančio Dainiaus Gavenonio Dorno frazę – „Sprogo eterio buteliukas“. Tik tiek. Pūtėsi, veržėsi ir pagaliau sprogo. Buvo žmogus ir nebėr. Štai tokia „namų apyvokai naudinga moralė“.

Akivaizdu, jog šis spektaklis įrėmina pastarojo meto Koršunovo teatrinę epopėją, tapdama trilogijos „Hamletas“ – „Dugnas“ – „Žuvėdra“ dalimi.